Tag Archives: muzikos užduotys

Ko jie klauso ir ką jie girdi? Apie Teletabius, kalnus ir debesis

senovinis skaičiuotuvas

Senovinis skaičiuotuvas (nuotr. ru.freepik.com)

Sakoma, kad iki Naujųjų metų (o dar geriau iki Kalėdų) reikia atlikti visus nebaigtus darbus. Tačiau aš vis dar skolinga 2015-iesiems, kadangi užduoties neatlikau ir į juos žengiau jau įsiskolinusi. Metas grąžinti.

Praeitų mokslo metų pirmajame pusmetyje su aštuntokais mokėmės muzikos kalbos elementų reikšmes, bandėme juos atskirti klausydamiesi muzikos. Ir nors daugeliui visa tai buvo nauja, struktūruota medžiaga jiems visai patiko (apie tai rašau įraše „Muzikos kalba – dar viena kalba, kuria galime susikalbėti“).

Tačiau tam, kad vaikai nesijaustų lyg įšokę į verdančio aliejaus puodą, pradžiai daviau jiems paprastesnę užduotį.

Kai kurie vaikai, net ir būdami mokykloje, bando užsikimšti ausis ausinėmis ir pasislėpti nuo aplinkinio vyksmo, jau nekalbant apie miesto gatvių Teletabius su milžiniškomis įvairių spalvų ausinėmis (jokiu būdu nesityčioju, ir pati savo biografijoje atrasčiau sociofobiją liudijančių faktų). Tačiau žiūrint į juos man vis kyla klausimas „o ką jie girdi?“. Kad klauso tai faktas, bet ar gilinasi į ką nors kas yra toje muzikoje (na, išskyrus žodžius, žinoma, nors kai kurie negirdi ir jų).

Taigi, pradžiai atlikau trumpą mokinių apklausą laisva forma (raštu), kurioje buvo klausiama kas jų klausomoje muzikoje jiems svarbiausia. Didžioji dalis atsakymų buvo: žodžiai, muzika, balsas bei niekas nesvarbu :). Pastarasis atsakymas kartojosi 3 kartus (2 berniukai ir 1 mergaitė), taigi nusiteikimas darbui labai jau akivaizdus :).

Tačiau kiti atsakymai parodė, kad vaikai nelabai žino kaip rasti tinkamų žodžių apibūdinimams, o gal ir apskritai pirmą kartą apie tai pagalvojo. Tad pamokoje trumpai pakalbėjome apie tai, jog muzika susideda iš daugybės elementų, taip pat svarbūs atlikėjai, tekstų prasmė. Tačiau kuomet susidūrėme su klausimu „o kaip dėl muzikos kurioje nėra teksto?“, vaikai pradėjo kalbėti apie instrumentus ir besivystančios melodijos svarbą. Štai šito momento aš ir laukiau.

music is how we decorate time

Menas (dailė) – tai yra tai, kaip mes dekoruojame erdvę; Muzika yra tai, kaip mes dekoruojame laiką (nuotr. outstandingpicsgallery.com)

Daugelis vaikų iki tol nebuvo pagalvoję, jog melodija yra judėjimas. Taigi, nusprendėme.. nors, kad neskambėčiau kaip supermamytė, teisingiau bus sakyti nusprendžiau aš, o padarė jie melodijos diagramą. T.y. nustačiau muzikinės atkarpos trukmę, o jie, orientuodamiesi pagal laikrodį ir melodijos eigą, piešė melodijos arba soluojančio instrumento diagramą pagal aukštį ir intensyvumą. Temos buvo kartojamos keletą kartų. O diagramos paruoštukas atrodytų maždaug taip, tačiau vaikai nesunkiai gali ir nusipiešti:

Diagramos lentelė Muzikos kalbos pamokai

Diagramos lentelė Muzikos kalbos pamokai

Na o vėliau sutarėme, kad diagramoje vaikai nupieš ir akompanuojančius instrumentus. Tad netikėtai vaikų diagramose atsirado KALNAI IR DEBESYS – jie patys juos taip pavadino ir džiaugėsi savo rezultatais.

Patiko ir man, tad su jų sutikimu pateikiu keletą pavyzdžių:

Muzikine diagrama nr 1Muzikine diagrama nr 2 Muzikine diagrama nr 3 Muzikine diagrama nr 4

P.S. Tik jokiu būdu vaikams nesakykite, jog turi gautis kažkas panašaus į kalnus ir debesis. Vaikams patinka jaustis originaliais, tad tegul jie atranda tuos kalnus ir debesis, o galgi atras ir ką nors visai kito.

P.P.S. Šiame įraše esančią informaciją ir paruoštuką galite laisvai naudoti savo pamokose, tad galite būti ramūs dėl savo karminių skolų :).

Advertisements

Tai visgi, spalviname ar piešiame? Vieno žmogaus diskusija

Su pradinės pakopos ar priešmokyklinio amžiaus vaikais esu dirbusi labai mažai, todėl pilnavertiškai diskutuoti apie tai, kas jiems geriau, iš tiesų negaliu. Tačiau noriu pasidalinti savo įžvalgomis.

Šį įrašą inspiravo vis labiau gausėjanti ir aktyvia tampanti socialinio tinklo facebook grupė Muzikos mokytojai. Ją kūriau todėl, kad man, pradedančiai mokytojai, prieš porą metų labai trūko informacijos ir dalinimosi ja tarp šios srities profesionalų. Tad dabar džiaugiuosi, jog yra vieta, kurioje galime padiskutuoti, pasidalinti, pasidžiaugti vienas kito pasiekimais.

Tačiau matydama tam tikras tendencijas noriu įkišti ir savo trigrašį. Štai nuotrauka įvykio, kuris suveikė inspiruojančiai:

facebook grupės Muzikos mokytojai printscreen

facebook grupės Muzikos mokytojai printscreen

Hm, aš tai būčiau ne už spalvinimą, o už piešimą. Pabandysiu pagrįsti:

Manau, vaikas pats bandydamas įkomponuoti instrumento detales savo piešinyje, geriau įsimintų kas ir su kuo „valgoma“. Ir, žinoma, kodėl. Idealiu atveju rinkčiausi pademonstruoti realų instrumentą. Mažiau idealiu – jo nuotrauką ar video. Na ir ko gero tikrai nesirinkčiau kažkieno gremėzdiškai pieštų paveikslėlių, kuriuos vaikas teturėtų nuspalvinti.

Suprantu, jog muzikos pamoka – tai ne piešimo pamoka. Joje, ko gero, „teisingai“ piešti ir neišmoktume, bet bent jau neišsiugdytumėme komplekso, jog nemokame piešti taip „gražiai“, kaip nupiešta paruoštuke.

Galbūt mano nuomonė nebus populiari, bet manau, jog geriau nupiešti vieną instrumentą, nei nuspalvinti kelis. Tegul ir nespės vaikai „išeiti viso kurso“, bet bent jau gerai įsivaizduos koks yra tas vienas instrumentas, kurį jie nupiešė.

Vaikai yra linkę atkreipti dėmesį į smulkias detales ir kur kas subtiliau suvokia pasaulį nei daugelis suaugusiųjų, tad ar nėra taip, jog siūlydami vaikams piešinėlius spalvojimui tiesiog ugdome jų mechaninius įgūdžius? (Tai iš esmės nėra blogai, vaiko motoriką taip pat svarbu lavinti. Bet ar tam skirta muzikos pamoka?)

Šiuo atveju prieštaraujančiųjų dalis turbūt pasiskųstų, jog ir taip nieko nespėja, atlyginimas mažas, darbų daug, nėra priemonių, trūksta idėjų ir apskritai visi vaikai monstrai (na, čia gal kiek padauginau. Dėl vaizdingumo 🙂 ). Betgi tokiai pamokai būtent nieko ir nereikia – jokių ypatingų priemonių ar resursų. Tereikia ramaus, įtaigaus pasakojimo ir muzikos (o su ja juk neturėtų kilti problemų…).

Kartais gali pasirodyti, jog mokytojo darbe vyrauja toks didelis chaosas, jog jis vos spėja plėšti vieną popieriaus pakuotę po kitos ir spausdinti, spausdinti, spausdinti piešinėlius bei kitus paruoštukus savo mokiniams. O juk vaikai be galo empatiški, dar neturi tos suaugusiesiems būdingos kengūros sterblės, kurioje „gyvena jų vaikas“. Chaotiška mokytojo būsena labai greitai perduodama ir vaikams, vaikai tampa neramūs, o jų darbuose tai taip pat atsispindi.

[Čia dar viena „stotelė“, kurioje sustojęs mokytojas turėtų susimąstyti jei mato, jog vaikai užduotis atlieka atmestinai.]

Stotelė prie J. Balčikonio gimnazijos

Štai kokia nuotrauka pasitaikė 🙂 Stotelė prie J. Balčikonio gimnazijos (K. Cemnolonskio nuotr., http://www.delfi.lt)

(o čia ir visas straipsnis, jei ką domina)

Hello Kitty muzikuoja (paveikslėlis iš http://azcoloring.com/instrument-coloring-pages)

Hello Kitty muzikuoja (pav. iš http://azcoloring.com/instrument-coloring-pages)

Mano manymu vaikai mėgsta tikrovę ir iš jos kuriasi fantaziją, žaidimą. Taip jie bandosi savo jėgas būsimam suaugusiojo gyvenimui. O kai mes jiems pasiūlome kažkieno labai jau nelabai nupieštą pavyzdį, t.y. kažkieno kito skubotą fantaziją, ką jie tuomet susikurs..? Galbūt šis klausimas ir skamba metafiziškai, bet kodėl gi nepasikankinus į jį atsakant :).

Taigi, jei norisi tylos klasėje (o taip, muzikos mokytojas irgi žmogus, todėl penktą pamoką iš eilės to tikrai norisi!), manau geriau yra leisti vaikams nupiešti tai, ką jie mato ir būtent taip, kaip JIE mato.

Aš ir pati save vis pagaunu ties noru (o kartais ir ties veiksmu) savo darbą atlikti kuo greičiau, patogiau man, bet ne vaikams. Tad tokiais atvejais stengiuosi sumažinti pavarą ir gilioje kengūros kišenėje ieškau to, kuris man gali atsakyti į visus klausimus – „savo vaiko“.

Kengūriukas

Kengūriukas (nuotrauka iš http://www.cringel.com/node/622)