Tag Archives: devintokai

Dainavimas užsienio kalba ir mitinguojantys ežiai

mitinguojantys ežiai

mitinguojantys ežiai

Per dainavimo pamokas su mokiniais retkarčiais padainuojame kūrinių kitomis kalbomis nei lietuvių ar anglų. Žinoma, anglų yra pati „geriausia ir apskritai normali kalba!“, lyginant su kokia italų ar prancūzų. Apie vokiečių išvis galima patylėti… O rusų štai arba patinka, arba nepatinka – viduriuko nėra.

Tačiau, nepaisant to, jog aptariame dainavimo užsienio kalba naudą (kitokia artikuliacija – vadinasi smegenys vystosi, nauja patirtis ir įgūdžiai, praktinis pažinimas, bandymas pajusti kokius pojūčius „ant savo liežuvio“ nešiojasi italai, prancūzai ar vokiečiai ir kt.), neretai tenka susigrumti su mitinguojančių ežių komanda, o repetuojant pasitaiko ir įvairių kuriozų vienaip ar kitaip paįvairinančių pamoką.

Štai praeitais metais su devintokais dainavome dainą suomių kalba. Staiga bedainuojant nugirdau riebų keiksmažodį, sklindantį iš vieno ežio lūpų, todėl įsivėliau į konfliktą, kurį narpliojant paaiškėjo, jog jis tiesiog bandė ištarti vieną iš dainos žodžių. Taigi, šioje vietoje tinka priežodis, jog „kiekvienas matuoja pagal savo sugedimo laipsnį“. Hm… Arba – su mokyklos ansambliu dainuojame dainą, kurios pirmas žodis italų kalba yra Chissa. O štai mokinių šis kūrinys yra vadinamas tiesiog „Kysa“, kas dažnai priverčia smagiai pasijuokti.

Tačiau, nepaisant to, jog mokantis naują kūrinį kartais tenka susidurti su mokinių nepasitenkinimu, galų gale džiugu stebėti kaip mokymosi eigoje ežiai susipakuoja savo transparantus, o viešo pasirodymo metu jų akyse sužimba pasididžiavimas.

Na, įrašo pasmaginimui pridedu video, kuriame galima pamatyti ką, galbūt, žmonės girdi už kadro, kuomet dainuojame nepažįstama jiems kalba 🙂 (gal kiek ir per „riebus“ šis video, na bet tebūnie..).

</p

O čia reanimacijai išties geras ir subtilus scenos jumoras su puikiu atlikimu:

Advertisements

Kokio tempo muzikos kūrinius parinkti devintokams?

W. A. Mozart Sonata Nr. 11, I dalis

W. A. Mozart Sonata Nr. 11, I dalis

Kadangi devintokai – mano didysis galvos skausmas, nutariau pasidalinti šio amžiaus tarpsnio vaikams būdingais muzikavimo pomėgiais.

Taigi, pradėdama dirbti mokykloje maniau, jog 15-16 metų vaikai mėgsta „taškytis“ būgnais, yra ypatingai aktyvūs ir nesuvaldomi. Na, tai, kaip mes juos matome išorėje, iš tiesų ir atitiktų šiuos apibūdinimus. Tačiau juk nežinome kas yra jų viduje.

Pirmą pusmetį stengiausi parinkti greito tempo kūrinius, dainuoti juos užsienietiškai ir dar pridėti kūno perkusijos elementų. Užduotis buvo sunki ir nepasiteisino. Ypač berniukų grupėje (turiu galimybę dirbti atskirai su mergaičių ir berniukų grupėmis, tačiau apie tai kitame įraše). Tokio amžiaus vaikai, neturintys nieko bendro su muzika, nespėja greitai orientuotis jiems nepažįstamoje garsų sistemoje. IR TAI JUOS LABAI PYKDO. Todėl mergaitės, būdamos kiek iniciatyvesnės, atvedė mane prie atsakymo. Visi kūriniai, kuriuos joms leidau savarankiškai pasirinkti, pati dalyvaudama nematomos akompaniatorės statusu, buvo lėto arba vidutinio tempo, svajingi ir didžiąja dalimi populiariojo radijo eteryje skambantys kūriniai. Tai buvo nuoroda į šio amžiaus paaugliams būdingus tempo muzikuojant pasirinkimus. Vėliau ėmiau ir pati siūlyti panašaus tempo kūrinius, nesvarbu, kad jie neskambėjo radijuje ir apskritai buvo niekam negirdėti. Lėtas / vidutinis tempas šiuo atveju tapo pagrindiniu „kabliuku“. Išbandžiau tai ir berniukų grupėje. Ir, pagaliau, jau nebesu ta bjaurioji mokytoja, kuri nieko nesupranta ir apskritai yra kvaila.

Suprasti paauglius labai sunku. Mes, suaugusieji, negalime sau leisti to daryti per apkerpėjusią asmeninę prizmę. Visuomet turime bandyti ieškoti kitų būdų juos sudominti ir gilintis į skirtingų amžiaus tarpsnių vaikams būdingus poreikius. Tai išties labai sunku. Bet įmanoma.

Dabar savo pamokose galiu džiaugtis kiek didesne mokinių drausme, susikaupimu (ką sąlygoja ir dainuojamos muzikos tempas bei charakteris), gilesniu tarpusavio supratimu ir kiek paaugusiu pasitikėjimu savimi.

Devintokai – labai jautrūs, žingeidūs ir atsargūs žmonės. Jie nemėgsta pernelyg didelės kontrolės (o kas ją mėgsta 🙂 ) ir yra linkę pirmieji rodyti iniciatyvą užmezgant ryšį su mokytoju. Todėl mokytojas savo ruožtu turėtų sudaryti visas sąlygas jiems šią iniciatyvą parodyti.

Ta proga dalinuosi puikiu ir jautriu Dame Mitsouko Uchida muzikiniu viršutiniosios nuotraukos apipavidalinimu. Gero klausymosi 🙂

(Labai gali būti, jog klystu, todėl šiuos mano žodžius reikėtų priimti tik kaip asmeninio pobūdžio rekomendaciją. Tikėtina, jog kiekvienai 9-ai klasei muzika turi būti parenkama skirtingai. Tačiau apie tai sužinosiu tik kitais metais).

Suvaldyti devintoką – tas pats, kas suvaldyti mustangą

Devintokai

Devintokai

Gal ir nelabai pozityviai skambanti antraštė pradžiai, tačiau ko gero be devintokų nebūtų gimęs ir šis blogas. Esmė tokia – esu nepatyrusi mokytoja amžiuje (rugsėjį man buvo 30, toliau nesigilinkim…). Šiemet – mano pirmieji metai mokykloje. Ir, dėka devintokų, šie metai – vieni iš labiausiai žilinančių mano ir taip netamsią galvą.

Esmė tokia, kad kaip koks Pylypas iš kanapių atsidūriau mokykloje ir nesuprantu nei ką, nei su kuo „valgyti“. Keli metai Pedagoginiame universitete, tiesa, šiek tiek apvertė mano supratimą apie pedagogiką. Tačiau matyt ne iki galo. Taigi, dabar kapstausi viena ir mokausi plaukti naujos kartos žmogienos jūroje. Ir, kad ir kaip bebūtų sunku, ši patirtis labai praturtina ir verčia greičiau suktis gyvenimo krumpliaračius (kai kurie mano palyginimai gal ir senamadiški, na bet gi ir smagūs jie dėl to, o ir skamba lengvai pedagogiškai 😀 ).

Ieškant informacijos internete labai trūksta informacijos, medžiagos, mokytojų bendradarbiavimo, bendravimo tarpusavyje. Gal iš dalies ir nutuokiu kodėl viskas šitaip. Kiek yra tekę lankytis įvairiuose seminaruose ir muzikos praktikumuose, pastebėjau, kad lietuvaičiai muzikos mokytojai nelinkę dalintis informacija. Gal kad kas „nepavogtų“, nepanaudotų greičiau ar geriau už tave patį, o gal kad toks jau uždaras tų lietuvaičių būdas. Na, bet norėdama perlaužti šį stereotipą ir pradedu rašyti savo kelionių po mokyklą dienoraštį. Tikiuosi, jog minčių nepritrūks, o energijos prisemsiu iš mokinių (atsakingai, žinoma, jų nenuslopinant).