Category Archives: Renginių apžvalgos

Atvira muzikos pamoka su 3 klase Raguvos gimnazijoje (mok. Ingrida Bučinskienė)

Kelionė

Ketvirtadienis. 2018 lapkričio 22 d. Riedu automobiliu į Panevėžio pusę. Viduryje autostrados navigacija maloniu balsu siūlo sukti į dešinę. Nesiginčiju. Papuolu į žvyrkelį, kuriuo jau ne kartą yra tekę važiuoti link Raguvos lankyti bičiulių. Tad ir šįkart kelionės tikslas – Raguva. Tik reikalai visai kiti.

Facebook Muzikos mokytojų grupėje jau kurį laiką ieškojau galimybės pakliūti į svečius, stebėti muzikos pamokų kitose Lietuvos mokyklose, mat po truputį ėmiau justi, jog imu užsikonservuoti savojoje. Taigi, po ilgų paieškų kur apsilankyti, buvau nekitėtai pakviesta į Raguvos gimnaziją. Joje jau septynerius metus dirbanti Ingrida Bučinskienė organizavo atviras pamokas 3-ioje ir 8-oje klasėse.

Raguvos gimnazija

Raguvos gimnazija

Navigacija atvedė prie didelio, keturių aukšto pastato, visai šalia bažnyčios ir nedidelio parko. Mokyklos aplinka pasirodė sutvarkyta nepriekaištingai. Išlipus iš automobilio tvyrojo nedideliems miesteliams būdinga tyla ir jaukumas. Tad pradėjau įtarti, jog laukia įkvepianti patirtis.

Raguvos gimnazijos parkas

Raguvos gimnazijos parkas

Raguvos gimnazijos teritorija

Raguvos gimnazijos teritorija

Mokykloje buvau pasitikta labai svetingai, palydėta į kambarėlį, kuriame galėjau nusivilkti viršutinius drabužius, o vėliau ir į trečią aukštą, kuriame jau šurmuliavo nedidelis būrelis mokytojų iš kitų mokyklų. Susipažinome ir su Ingrida. O netrukus prasidėjo pirmoji atvira pamoka 3-iai klasei.

Nors su pradinės pakopos mokiniais esu susidūrusi visai nedaug, visgi nekantriai laukiau pamokos pradžios.

Atvira pamoka su 3 klasės mokiniais

Pasisveikinimas

Į klasę sugužėję mažyliai tvarkingai susėdo į pailgintą puslankį. Ir nors mokykloje skamba du skambučiai – pirmasis, kviečiantis vaikus į pamoką, o antras – žymintis pamokos pradžią, visgi ją pradėjome iškart po pirmojo. Žinoma, su nekantriu vaikų pritarimu.

Pamoka prasidėjo nuo pasisveikinimo, kuriame, dainuodami, tam tikroje melodijos vietoje jie susiliesdavo tai rankomis, tai kojomis, o kartais ir sėdynėmis.

Medžiagos kartojimas

Toliau vaikai su mokytoja pasikartojo praeitos pamokos medžiagą. Šioje pamokoje skambėjo epochų pavadinimai – Renesansas, Barokas, Romantizmas ir „Šie laikai“.

Kadangi, kaip ir minėjau, su mažaisiais muzikuodama beveik nesusiduriu, epochų pavadinimai trečiai klasei pasirodė labai sudėtingi. Nenumaniau kaip pamoka vystysis toliau. Tačiau vaikai su mokytojos pagalba pasikartojo, prisiminė ir, nors buvo dvejojančių, atrodė, jog tokios sudėtingos konstrukcijos žodžiai jiems visai gerai „prilipo“.

Muzika per judesį

Po kartojimo, mokytoja pasiūlė vaikams pakeliauti laiko mašina ir judesiu patirti kiekvienos epochos muzikos charakterį. Judesius ir šokio žingsnelius vaikai, matyt, jau žinojo iš ankstesnių pamokų. Judesiai buvo labai charakteringi kiekvienai epochai ir puikiai atliepiantys muziką. Žavu buvo stebėti kaip vaikai mėgavosi procesu.

Prieš šią užduotį mokytoja suteikė galimybę vaikams, nenorintiems judėti, stebėti pamoką sėdint. Sėdėti pasirinko du ar trys vaikai. Tačiau jie puikiai įsitraukė. Stebėdami aktyvų vyksmą prie pat savęs, sėdintieji neturėjo laiko nuobodžiauti ir bent minimaliais judesiais įsitraukė į muziką. Tiesa, kaip ir 12-a pamoką stebėjusių mokytojų.

Pasiūlymas pasirinkti aktyvų arba pasyvų dalyvavimą šioje pamokoje labai pasiteisino. Tai buvo puiki sąlyga atliepti konkretaus vaiko tuometinę būseną, sukurti saugią atmosferą būti klasėje. Tačiau nesu tikra ar būtų pavykę lygiai taip pat gerai, jei vaikams nebūtų sukurta tinkama erdvė. Nes čia, sėdėdami beveik ratu, jie neturėjo galimybės atsiriboti nuo veiksmo. Todėl tapo akivaizdu, jog planuojant tiek aktyvų, tiek pasyvų vaikų įsitraukimą pamokoje, išties būtina numatyti kaip vaikai išsidėstys erdvėje.

Po šios veiklos, įraudusiais žandais, vaikai susėdo ir su susidomėjimu laukė naujų užduočių. Išties, nuostabu pastebėti kaip smarkiai teigiamai vaikus veikia judesys. Mokytojai paprašius ir vėl pakartoti epochų pavadinimus, vaikai tai darė su kur kas didesniu entuziazmu – garsiai ir labai vieningai. Taigi, galima sakyti, dėka judesio, suaktyvino gebėjimą labiau įsiklausyti į ritmą ir į vienas kitą.

Ritmas

Ekrane pasirodė ritminiai piešiniai po du taktus. Kiekvienas jų atspindėjo ką tik vaikų pamokoje naudotą judesio ritmą, būdingą skirtingoms epochoms.

Prieš pradedant ritmuoti, mokiniai paaiškino koks yra konkretaus ritminio pavyzdžio metras. Ritmams vaikai galėjo siūlyti savo sugalvotus kūno perkusijos atlikimo būdus. Jie puikiai įsitraukė ir siūlė skirtingus variantus – ploti, ploti per kelius, trypti kojomis ar spragsėti. Iš pradžių užrašytą ritmą pamėgindavo atlikti be pritarimo, o vėliau tai darė su skambančia muzika.

Įsivertinimas (žinios) – tęstinis pažangos stebėjimas

Prieš įsivertinimą mokiniai dar kartą pasikartojo epochų pavadinimus. Iš tiesų, pamokoje kartojimas vyko gal 5-7 kartus, tačiau tiksliai užfiksuoti man nepavyko.

Šioje vietoje būtinai turėčiau paminėti ir tai, jog muzikos klasė, kurioje vyko pamoka, buvo labai gerai pritaikyta įvairioms veikloms. Tad prieš įsivertinimą, išvažiavo lenta ant ratukų – na, tokia plastikinė, ant kurios galima rašyti markeriais. Joje jau buvo nupiešti 3 dideli laipteliai, virš kurių kabojo vienos spalvos lapeliai su vardais ir rezultatais iš praeitos pamokos ta pačia tema, su lygiai tokia pačia užduotimi.

Įsivertinimas muzikos pamokoje

Įsivertinimas muzikos pamokoje

Tad ir po šios pamokos kiekvienas mokinys, lipniame, tik jau kitos spalvos lapelyje įrašęs epochų pavadinimus (priklausomai nuo to, kiek jų prisiminė), prilipdė jį tam skirtoje vietoje. Vaikai, prisiminę visų epochų pavadinimus, lapelius klijavo ties aukščiausiu laipteliu.

Įsivertinimas muzikos pamokoje

Įsivertinimas muzikos pamokoje

Toks įsivertinimo būdas skatina ne tik savo asmeninės pažangos, bet ir visos klasės pažangos stebėjimą. Štai, praėjusią pamoką prie antrojo laiptelio buvo priklijuota 11-a lapelių, o šią – jau 8-uoni.

Priklausomai nuo laiptelio, kurį tą pamoką pasiekė vaikai, jie buvo apdovanoti įvairiaspalviais saldainėliais – kiekvienas laiptelis žymėjo tam tikrą saldainio spalvą. Taigi, iš esmės apdovanoti buvo visi vaikai, tik saldainių spalvos skyrėsi.

Muzikavimas instrumentais

Po įsivertinimo vaikai pabiro ant paaukštintos scenos. Pasirinkę instrumentus – dūdeles, džambes, nedidelius tamburinus, o viena mergaitė ir elektroninį pianiną klavesino tembru, ėmė groti menuetą.

Buvo smagu stebėti, jog kiekvienas vaikas galėjo rinktis kuriuo instrumentu groti, priklausomai nuo savo gebėjimų. Tai, ko gero, pirminė muzikos mokytojo prievolė – atsižvelgti į vaiko gebėjimus ir padėti jam muzikuoti kartu su visais. Grojama buvo dviem būdais – be fonogramos ir su ja. Po kelių bandymų vaikai pripažino, jog be fonogramos susiorientuoti ir įsiklausyti buvo žymiai lengviau.

Taigi, nustebino puikus būdas vaikams įrodyti kodėl muzikuoti su fonograma nėra gerai. Tokia smulki mokytojo gudrybė gali visam gyvenimui suformuoti vaikams subtilesnį muzikinį skonį, suvokimą kaip svarbu įsiklausyti.

Dainavimas

Pirmoji nuskambėjo l. l. daina „Aš turėjau brolį Mikitiu“. Šios dainelės uždainiuose vaikai imitavo įvairius instrumentus. Tad prieš pradedant, mokytoja dar sykį pabandė įtraukti vaikus į pamokos temą ir klausė kokioms gi epochoms jie galėtų būti būdingi. Vaikai ir vėl minėjo pavadinimus, kuriuos mokėsi pamokoje prieš tai.

Vėliau mokytoja leido vaikams rinktis dar vieną dainą, kurią norėtų dainuoti. Visi kaip vienas nubalsavo už „Povilą“. Nesu tikra ar būtent toks yra dainos pavadinimas. Tačiau vaikai atrodė nusiteikę labai entuziastingai. Tad „Povilas“ nuskambėjo taip, jog trūko tik fejerverkų!

Įsivertinimas (praktinis muzikavimas)

Šios atviros muzikos pamokos metu turėjome galimybę patirti kaip svarbu kūrybiškai išnaudoti klasės erdvę. Kadangi klasė turėjo tris laiptelius (gražus leitmotyvas), vedančius į nedidelę sceną, vaikai buvo paprašyti atsistoti ant to laiptelio, ant kurio jautė, kad gali užlipti po muzikavimo instrumentais ir dainavimo pamokoje dalies.

Vėliau, paklaustas žodžiu, kiekvienas vaikas galėjo papasakoti kaip jam sekėsi groti menuetą, dainuoti. Matyt, dėka saugios atmosferos klasėje, mokiniai sugebėjo tikroviškai įsivertinti savo pasiekimus, atrodė nebijantys įvardinti kas sekėsi sunkiau, o kas labai gerai pavyko.

Pamokos refleksija

Po pamokos mokytoja paklausė trečiokų kaip šie jautėsi pamokoje, kurią stebėjo net 12 mokytojų, ir vaikai turėjo galimybę pasidalinti. Vieniems buvo baisu susidurti su nepažįstamais žmonėmis. Kiti jautėsi drąsiai. Tai – be galo šauni pamokos pabaiga, kuomet buvo parodytas dėmesys kiekvienam mokiniui, jo išklausoma.

Stebint Ingridos Bučinskienės pamoką, buvo įdomu patirti, jog visa medžiaga joje – tarpusavyje susijusi, panaudotos įvairios muzikavimo formos. Pamokos tempas pasirodė labai optimalus – nei pernelyg intensyvus, nei leidžiantis nuobodžiauti. Įdomu buvo stebėti ir tai, kaip kas kart kartojant, vaikai vis geriau įsimena sudėtingus epochų pavadinimus. O darbo įsivertinimas pamokoje pradžiugino tuo, jog vaikams tai buvo natūrali pamokos dalis, kurioje kiekvienas išliko atviras ir jautėsi saugus, Tad likau sužavėta.

Advertisements

Refleksija po dr. Eirimo Veličkos seminaro „Pasaulio tautų muzika“

dr. Eirimas Velička seminare „Pasaulio tautų muzika“

Kada žmonės bijo? – Kuomet nežino.

Šią frazę galima būtų taikyti plačiai ir visose srityse. Tačiau šįkart pakalbėkime apie kitų kultūrų muziką ugdymo procese.

2018 metų 21 d. įvyko dr. Eirimo Veličkos seminaras muzikos mokytojams „Pasaulio kultūrų muzika“. Šį žmogų muzikos mokytojai gerai pažįsta iš jo ruoštų vadovėlių, kuriuose, šalia lietuviškų dainų, autorius stengiasi pateikti ir įvairių kitų šalių muzikos pavyzdžių.

Kai tema, kurios bijome, ima vis dažniau pasirodyti viešumoje, apie ją sužinome vis daugiau – ji tampa labiau apčiuopiama, kur kas artimesnė, nebe tokia nesuprantama. Taip atsitiko ir šįkart. Dr. Eirimas Velička, jau kurį laiką su muzikos mokytojais dalinęsis savo patirtimis internetinėse erdvėse, kitų kultūrų muziką pristatė nedidelei muzikos mokytojų auditorijai LMTA II-uosiuose rūmuose. Tad šis seminaras tapo dar vienu laipteliu į mums tolimų kultūrų pažinimą. Ir nors prie temos prisilietėme tik vos, Lietuvos kontekste šis laiptelis yra aukštas ir status.

Seminaro pradžioje nuskambėjo kompozitoriaus Juliaus Juzeliūno citata: „Europietiška muzikos kultūra pasaulyje sudaro ryškią mažumą“. Todėl kalbėti pradėjome nuo to, jog vartant lietuviškus muzikos vadovėlius galima susidaryti visiškai priešingą įspūdį – be Europos ir Šiaurės Amerikos, juose sunku atrasti kitų tautų muzikos pavyzdžių, kuriuos galėtumėme panaudoti pamokose. Ir tai gana suprantama, nes, pasikartojant, tai, kas nepažįstama – kelia baimę. Ar bent jau nerimą, jog ėmusis pritrūks jėgų/įgūdžių visa tai tęsti/suprasti. Apie kitų kultūrų muziką Lietuvoje žinoma išties nedaug.

Viena pagrindinių priežasčių, dėl kurios, kaip patys teigė, seminaro dalyviai nutarė pasigilinti į šią temą, buvo ta, jog Lietuva vis labiau, o galbūt galima sakyti ir vėl arba ir toliau tampa (tęsia tapsmą) multikultūrine šalimi. Lietuvoje nuo seno gausu įvairių Europos tautų gyventojų, tačiau po truputį pildomės ir žmonėmis iš mums tolimų kultūrų. Klasėse atsiranda vaikų, kurių šaknys Azijoje, Afrikoje, Indijoje. Todėl svarbu vieniems kitus pažinti. O kas, jei ne menas gali padėti tai padaryti .

„Negalime maitintis vien muzikiniais konservais“ – taip dr. Eirimas Velička nusakė ir vieną opiausių problemų, šiuo metu įgyjančių pagreitį dėl priemonių, užtikrinančių greitą informacijos sklaidą. Tarp jų ir socialiniai tinklai, kuriuose netrūksta muzikos pedagogų, ieškančių lengvesnio kelio – prašančių pasidalinti natomis, fonogramomis ar pamokų planais, tačiau mažai besigilinančių į tai, kas iš tiesų juos pačius atskamba, jiems atrodo tikra ir būtent šiais pjūviais pasiteisina pamokose.

Taigi, šio seminaro metu galėjome pamatyti puikų pedagoginį pavyzdį, kuomet dalyviai nebuvo „prikimšti“ begale metodinės medžiagos, bet jiems atveriamos durys į naujų pasaulio muzikos erdvių (plačiąja prasme), požiūrių, naujų kultūrų pažinimą. Na o metodikai ar konkrečioms priemonėms gimti sąlygas suteikia mokytojo smalsumas ir kūrybiškumas. Ir iš tiesų, kartais viskas yra taip paprasta, jog, (pavyzdys iš seminaro) pritaikant visiems gerai žinomą Hans Zimmer muziką iš filmo „Liūtas karalius“, vaikus gana nesunkiai galima mokyti trigarsių per šio kūrinio dainavimą, t.y. dainuojant ne tik melodinę partiją, bet ir pritariant trigarsiais (išskaidytomis funkcijomis).

Taip pat seminare dainavome kaimynų latvių ir estų dainas, mokėmės Indijos solfedžio pradmenų, kalbėjome apie įvairių kultūrų muzikos sistemas, instrumentų klasifikacijas pagal tai, kas yra garso nešėjas, koks yra jo išgavimo būdas ar medžiaga, iš kurios instrumentas pagamintas. Taip pat keliavome istoriniais instrumentų keliais, klausėmės muzikos ir patys, gana įprastomis priemonėmis, kūrėme mums neįprastą muziką.

Turiu pasidalinti, jog man labiausiai patinka, kuomet iš seminarų išsinešu ne tik informaciją ar metodinę medžiagą, o ir būdą. Komunikavimo su žmonių grupe būdą. Taigi, ir šį kartą teko patirti kiek svarbus yra dėstytojo/mokytojo medžiagos pateikimas.

Nuskambėti gali visai įprastai, tačiau, ko gero, ne vienas medžiagą auditorijai pristatantis žmogus patiria, jog pasakodamas asmenines patirtis, suasmenintas situacijas, žymiai smarkiau įtraukia jo klausančius žmones, o mokytojo atveju – vaikus. Tad ir šio seminaro metu turėjome galimybę dar kartą tai įsisąmoninti.

Taip pat svarbu, kad komunikuodamas su žmonių grupe tam tikra tema, dėstantysis būtų dalyko ekspertu ir būtų atviras galimybėms situacijai krypti nenumatyta linkme. Tai ne tik padeda tvirtai pristatyti temą, bet ir be įtampos joje „nardyti“, prisitaikyti, kelti ir atsakyti klausimus, improvizuoti, o ko nors nežinant – pripažinti. Nes tuomet atsiveria erdvė sužinoti. Kitais žodžiais tariant – ekspertas irgi žmogus. Kaip ir mokytojas. O nebijantis klysti ar ko nors nežinoti mokytojas ir turi būti būtent tas, kuris ruošia vaikus gyvenimui (t.y. ne tik tas, kuris moko dalyko).

Dar vienu seminaro kabliuku tapo tai, jog susidūrėme su nauja tiesa. Informacija, kurią manėme žinantys kaip „Tėve mūsų“, staiga pasidarė neįprastai nepatogia – pavyzdžiui, sužinojome, jog kvintų ratas jau buvo žinomas Senovės Kinijoje ir tik vėliau tapo vienu iš Europos muzikos teorijos pagrindų. Taigi, iš čia turėtų rastis dar vienas mokytojo bruožas – abejoti. Nes abejoti, kaip ir klysti, beje, yra įdomu.

Na o pabaigai taip pat norėčiau užbaigti cicata iš seminaro, kuria dr. Eirimas Velička pasidalino, kalbėdamas apie Kinijos muzikinę kultūrą. „Gera muzika garantuoja valstybės gerovę“. Tad šiame taške norėčiau užduoti retorinį klausimą – o kas gali užtikrinti geros muzikos skambėjimą valstybėje?..

 

 

Trumpa konferencijos „Muzikos mokytojas mokykloje“ apžvalga

Muzikos mokytojų konferencija

Muzikos mokytojų konferencija

Jau beveik prieš savaitę prabėgusi konferencija „Muzikos mokytojas mokykloje“, vykusi Vilniaus miesto savivaldybės Tarybos salėje, mane sudomino kai kurių pranešimų temomis, o ir tiesiog norėjosi jau ištrūkti iš mokyklos, susitikti su bendraminčiais ir praplėsti akiratį.

Taigi, nors pasiruošimo konferencijai metu galima buvo pamatyti, jog yra kažkokių techninių nesklandumų, konferencija prasidėjo beveik metu – vos keliomis minutėmis vėliau nei buvo planuota. Taigi, gera pradžia – pusė darbo.

Kaip ir buvo numatyta rengėjų (Vilniaus miesto muzikos mokytojų metodinis būrelis), konferencijos pradžioje vyko dviejų renginių anketinės apklausos apibendrinimas (Rolandas Aidukas, Vilniaus miesto muzikos mokytojų metodinio būrelio pirmininkas, mokytojas ekspertas) ir nugalėtojų apdovanojimai, kuriuos teikė Vilniaus miesto savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto departamento Švietimo skyriaus vedėjas Džeraldas Dagys. Kažkodėl buvau praleidusi informaciją apie tokius renginius kaip III Vilniaus miesto mokinių muzikos olimpiada ir Lietuvos mokinių konkursas „Muzikos olimpas“ . O gal tiesiog neatkreipiau dėmesio, kadangi visgi šiuose renginiuose labiau tinkama dalyvauti muzikos mokyklų moksleiviams.

Iš tiesų, norėtųsi, kad būtų organizuojami renginiai, labiau prieinami bendrojo lavinimo mokyklų mokiniams. Lietuvoje labai trūksta grandies, užpildančios tarpą tarp specializuotų mokyklų mokinių ir mokinių, kuriems muzikavimas nėra įdomus. Tačiau yra ir tokių, kurie, dėl vienokių ar kitokių priežasčių, neturi įgūdžių atlikti sudėtingus teorinius testus ar savarankiškai kurti kūrinius. Ta vidurinė grandis moksleivių taip pat galėtų būti kažkaip įtraukiama, jiems sudaromos kiek kitokios sąlygos, kadangi, sprendžiant iš atsiliepimų, pastarieji renginiai buvo labiau tinkami mokiniams, lankantiems muzikos mokyklas.

Smagu paminėti, jog apdovanojimai, nors ir truko apie valandą, neprailgo. Muzikinis intarpas, kurį atliko Darius Burinskis (mokytoja Vida Knizikevičiūtė) sužavėjo puikia technika ir gilia interpretacija. Atlikėjas buvo apdovanotas gausiais plojimais ir iškviestas bisui!

Po apdovanojimų dalies iki tol buvusi pilna salė gerokai ištuštėjo. Prasidėjo rimtoji konferencijos dalis – pranešimai. Visų pranešimų išgirsti neteko, kadangi po pietų pertraukos jie buvo išskirstyti į dvi sekcijas. Tačiau ir ne visus girdėtus norėtųsi minėti. Nežinau ar tai įmanoma, bet būtų smagu jei vyktų kokia nors kokybinė pranešimų atranka, kadangi vienas iš klausytų tebuvo jau visiems gerai žinomos teorinės medžiagos suvedimas į skaidres ir perskaitymas. Tokie pranešimai, deja, neturi prasmės. Gal problema ta, kad pranešimo sąvoka nėra sukonkretinta. Kiek suprantu, pranešimas turėtų būti nudirbto SAVO, o ne kitų darbo apibendrinimas.

Šioje vietoje svarbu paminėti tai, jog konferencija buvo NEMOKAMA, tad nemažai muzikos mokytojų turėjo galimybę pasiklausyti jiems įdomių temų, todėl dovanotam arkliui smarkiai į dantis nežiūrėsiu. O ir šiaip dėl vieno pranešimo nėra ko „kelti bangų“ (atleiskite už žargoną) :).

Iš 10-ies pranešimų paminėčiau 6-is:

Rūta Kociūtė Agafovienė skaito pranešimą

Rūta Kociūtė Agafovienė skaito pranešimą

  1. Rūta Kociūtė Agafonovienė (Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijos mokytoja ekspertė) skaitė pranešimą „Psichologinių veiksnių reikšmė lavinant klasikinio dainavimo pagrindus“. Buvo išties įdomu klausyti pranešimo, paremto patirtimi ugdant jaunuosius dainininkus. Pranešėja aktualizavo vaikų charakterio tipus (flegmatikas, melancholikas, sangvinikas, cholerikas) ir numatė darbo specifiką su kiekvieno charakterio tipo vaiku atskirai. Vienintelis pranešimo minusas – vaizdinės medžiagos trūkumas,- išlepusiai publikai būtų buvę daug patogiau įsisavinti informaciją :).
  2. Galina Savinienė (Vilniaus Algirdo muzikos mokyklos mokytoja ekspertė) skaitė pranešimą „Lietuvių liaudies dainų analizė muzikos rašto ir kultūros pažinimo bei solfedžio pamokose“. Pranešimas buvo įdomus tuo, jog buvo pateiktos metodinės priemonės darbui su pradinėmis klasėmis. Pradinių klasių moksleiviai, atlikdami pratybas, skatinami atskirti muzikos kalbos elementus, juos įvardinti, pagalbinėmis priemonėmis
    Galina Savinienė skaito pranešimą

    Galina Savinienė skaito pranešimą

    pasitelkiamos spalvos. Išties puikus pranešimas, aiškūs pavyzdžiai. Pranešėja mini, jog „pradinėse klasėse lietuvių liaudies dainos turi būti pagrindiniu mokymosi šaltiniu“. Sunku būtų nesutikti.

  3. Diana Mikienė (Vilniaus Karoliniškių muzikos mokyklos mokytoja metodininkė) pristatė leidinį vaikų chorui „Dainų kelionės“. Leidinys pasirodė įdomus tuo, jog jame derinami užsienio kūrėjų kūriniai ir tekstai lietuvių kalba, kuriuos parašė pati leidinio autorė. Kaip autorė minėjo, prieš galutinį variantą, ji daug kartų pati dainuoja kūrinius, įsitikina, kad dainuoti būtų patogu. Deja, nespėjau pasidomėti, „pačiupinėti“ leidinio. Galbūt kiltų daugiau minčių aprašant šią kūrinių knygelę. Tačiau pristatymas buvo labai šiltas, malonu buvo klausytis.
  4. Jūratė Buožienė (Vilniaus Algirdo muzikos mokyklos mokytoja) skaitė pranešimą tema „Muzikos ir dailės formų sugretinimo galimybės pedagogikoje“. Įspūdingas pristatymas su daugybę dailės darbų vizualizacijų. Galima pasidžiaugti, kad Algirdo
    Diana Mikienė pristato leidinį

    Diana Mikienė pristato leidinį

    muzikos mokykla savo gretose turi tokių kūrybingų mokytojų.

Klausant pranešimo visgi kilo klausimų kaip, gretinant formas dailėje ir muzikoje, pamokų metu dirbama su vaikais, kaip ieškoma paralelių. Tiesa, pranešėja pateikė vienos iš savo mokinių dailės darbą, pasakojo, jog mokyklos dainininkai atliko kūrinius darbo pristatymo metu. Tačiau visgi pritrūkau konkretesnės informacijos. O gal visgi kažką praleidau. Gali būti ir šitaip…

  1. Tamara Tretjakova (Vilniaus darželis-mokykla „Berželis“, Vilniaus Levo Karsavino vidurinė mokykla, mokytoja metodininkė) pristatė autorinę knygelę „Spalvotos dainelės“. Mokytoja pasitelkė ir mažuosius pagalbininkus, kurie atliko daug mažų dainelių. Svarbu paminėti tai, jog, dirbdama su rusakalbiais vaikais, mokytoja dainų pagalba juos moko ir lietuvių kalbos, t.y. tekstai rašomi rusų ir lietuvių kalbomis. Tokiu būdu vaikai geriau supranta apie ką dainuoja, geriau įsisavina informaciją.

    Jūratė Buožienė skaito pranešimą

    Jūratė Buožienė skaito pranešimą

  2. Airida Borovikovaitė (Vilniaus Balsių pagrindinės mokyklos mokytoja) skaitė pranešimą „Menų mokyklose besimokančių paauglių požiūris į chorinį dainavimą. Pranešėja pateikė išsamią tyrimo analizę. Džiugu, kad Lietuvoje atsiranda vis daugiau informacijos, susijusios su paauglių muzikinio ugdymo temomis. Tačiau pranešimas buvo kiek „sausokas“. Nors gal taip ir priklauso moksliniam tyrimui.

Na o konferencijos pabaigoje teko išgirsti dr. Eirimo Veličkos pranešimą-apžvalgą iš Tarptautinės muzikinio ugdymo asociacijos (ISME) 31-osios pasaulinės konferencijos Brazilijoje. Konferencijos pabaigai tokia apžvalga puikiai tiko. Buvo smagu išvysti spalvingas nuotraukas (kurių iš to smagumo taip ir neperfotografavau) ir, tiesą sakant, kiek nutįso seilė dėl tokios nuostabios kelionės ir patirties. Klausydamas tokių pranešimų supranti, kad viskas įmanoma ir kad nesi visiškai vienas su savo supratimu apie muzikinį ugdymą ir muzikos mokytojo veiklą.

Na, ne tokia ir trumpa ši apžvalga gavosi. Bet gal bus kam naudinga. Sėkmės!

Skaitykite ir praeitų metų reporatažą išmokslinės praktinės konferencijos „Šiuolaikinio muzikos mokytojo edukacinė veikla“.

 

Reportažas iš tarptautinės mokslinės praktinės konferencijos „Šiuolaikinio muzikos mokytojo edukacinė veikla“

Na štai, atėjo laikas aprašyti savo potyrius konferencijoje „Šiuolaikinio muzikos mokytojo edukacinė veikla“, vykusioje 2014 metų balandžio 10-11 dienomis. Taigi, apibūdinant vienu žodžiu – konferencija buvo puiki. Žinoma, gali būti, jog vos pradėjusi pedagogo darbą įnikau situacijas vertinti labiau iš teigiamos pusės, tačiau net ir būdama visiška burbeklė konferenciją ko gero būčiau apibūdinusi taip pat ar bent jau panašiai.

Visų pirma, užbėgdama už akių, noriu pasakyti „bravo“ konferencijos organizatoriams. Nepaisant smulkių nesklandumų, dėl kurių buvo keletas paburbėjimų (pvz. keičiama sekcijose vykusių pranešimų eilės tvarka), daugiau kaip ir nebūtų prie ko prikibti. Šauniai savo pareigas atliko pagalbinis personalas, buvo išlaikytas konferencijos tempas ir stengiamasi laikytis laiko apribojimų. Gal tik šiek tiek trūko laiko antrosios konferencijos dienos pranešimų aptarimams.

Kadangi aprašinėti viską būtų pernelyg platu, pasistengsiu viską pateikti glaustai ir kai ką cituosiu laisvai. Taip pat, kadangi ne visur spėjau sudalyvauti (ir sprendžiant iš dalyvių pasakojimų praleidau pačias įdomiausias dalis), aprašysiu tik tai kame dalyvavau. Na o iš to – tik tai, kas man atrodo verta.

LEU rektorius Algirdas Gaižutis

LEU rektorius Algirdas Gaižutis

Konferenciją pradėjo LEU rektorius Algirdas Gaižutis, tardamas sveikinimo žodį ir netrukus pristatydamas savo pranešimą. Pranešime jis akcentavo meninio ugdymo svarbą žmogui – vaikui, paaugliui ir tai, jog meniniai įgūdžiai nėra antriniai“, kaip kad daugelis įpratę manyti. Tekstas plačiuoju kontekstu skambėjo gal net kiek idealistiškai, tačiau tapo puikia, pozityvia konferencijos įžanga, sukėlusia didelį rezonansą klausytojų tarpe.

Po šio pranešimo šiltai ir poetiškai kalbėjo seimo narė Dalia Teišerskytė. Šiandieniniame pasaulyje vykstančių įvykių apsuptyje seimo narės kalba skambėjo itin jautriai ir sulaukė gausių plojimų – „…aš tikiu, kad laimėsime mes, laimės muzika“.

Na o po jos scenoje pasirodęs seimo narys, dainininkas Vytautas Juozapaitis kalbėjo labai įtaigiai ir savo kalbos dovana kaustė žiūrovų dėmesį. Girdėjome daug skambių ir, svarbiausia, prasmingų frazių, kurios tarpusavyje sudarė darnią visumą ir bent trumpam privertė patikėti gražia Lietuvos kultūros ateitimi. „…politikai privalo suprasti, kad politika yra kultūros sudedamoji dalis, o ne atvirkščiai…“.

Na ir seimo nario Juzef Kvetkovskij ištarti žodžiai, kad mokytojas yra žmogaus dvasios inžinierius…“ ir „…muzikos mokytojui yra atiduotos vaikų, paauglių sielos, kurias jis turi auklėti… jis gali atverti vaikų sielas grožiui, gėriui…“ leido patikėti, kad ir seime mokytojai turi savo užtarėjų.

Profesorė Beth Bolton

Profesorė Beth Bolton

Na o vėliau sekė prof. dr. Beth Bolton (Temple universitetas, Pensilvanija, JAV) pranešimas. Ši mokslininkė tyrinėja ankstyvąjį muzikinį vaikų ugdymą ir Lietuvoje lankėsi jau 12-ą kartą. Pasak jos, čia ji jaučiasi kaip namuose.

Pateikiu kiek ilgesnę laisvo vertimo citatą, kuri man pasirodė labai įdomi.

„Norint būti muzikos mokytoju, reikia nemažai žinoti apie vaikų vystymosi ypatumus. Taip pat – kaip kalbos mokymasis yra susijęs su muzika. Taigi, reikia žinoti, kad kalbos ir muzikos mokymasis vyksta per klausos sistemą (auditory system), todėl šie du dalykai turi daug bendro. Yra paskaičiuota, jog žmogaus balsas gali išgauti 53 skirtingus garsų konfigūracijas. Tačiau daugelyje kalbų naudojama viso labo 14-18 tokių garsų. Taigi, vaikas kalbėdamas tik savo kalba ilgainiui praranda sugebėjimą išgauti kitokio tipo garsus. Tačiau vaikas, kuris girdi skirtingas kalbas 2-ais, 3-iais savo gyvenimo metais, išlaiko šį sugebėjimą, kas gali pasitarnauti vėliau mokantis skirtingų kalbų. Pvz. mano šeimoje tai priimama labai rimtai. Todėl vienas iš mano anūkų pradės mokytis kinų kalbos. Nes tai viena sudėtingiausių kalbų. Tačiau jei šią idėją perkelti į muziką, reikėtų manyti, jog kuo sudėtingesnius muzikos pavyzdžius vaikas girdės vaikystėje, tuo lengviau jam bus mokytis muzikos vėlesniame amžiuje.“

Taip pat profesorė pateikė savo nedidelio tyrimo rezultatus, kuriame apklausiami tėvai atsakinėjo apie muzikos poveikį jų mažyliams. Taigi, visi tėvai atsakė, jog jų vaikai labai mėgsta muziką. Taip pat paminėjo, jog muziką jie naudoja kaip priemonę paveikti savo vaikų nuotaiką.

[Lyrinis nukrypimas] – šioje vietoje man kilo klausimas, jei šitaip galima paveikti mažylius, galbūt pavyktų paveikti ir paauglius… (?) Na bet matyt ieškant atsakymų teks daryti savo tyrimą. 🙂

Prof. Piotr Sutt

Prof. Piotr Sutt

Dar vienas svečias – prof. Piotr Sutt (Kazimiero Didžiojo universitetas, Bydgošč, Lenkija). Šis profesorius organizavo puikią pažintį su įvairių tautų perkusijos instrumentais ir jų atitikmenimis klasikiniame orkestre. Praktinį vyksmą aprašyti gana sunku, tačiau buvo smagu stebėti suaugusiuosius (apytiksliai 200 žmonių) valandai virtusius vaikais. Smagu, kad profesorius pasistengė instrumentais aprūpinti visą publiką. Štai tokį gavau ir aš 🙂

Barškutis

Barškutis

Beje, pastarajame praktikume buvo pasitelkta puiki anglų kalbos vertėja, už ką jai didelis ačiū. Retai kada vertėjas sugeba ne tik tiksliai išversti tekstą, bet dar ir perteikti nuotaiką bei kartu su pranešėju valdyti auditoriją. Deja, to nepasakysi apie vėliau vertusį vertėją iš lenkų kalbos. Gal nuskambės grubiai, tačiau klausytis buvo neįmanoma, nes jaučiausi klausanti Algio Greitai personažų.

Beata Glaza-Sutt (Suzuki institutas, Gdanskas, Lenkija) skaitė pranešimą apie jos naudojamą Suzuki metodą. Dėl minėto vertėjo įsigilinti buvo išties sunku. Todėl užfiksavau tik vieną faktą: „Pastebėta, jog jaunimas, klausantis Mocarto, greičiau sprendžia matematinius uždavinius“.

II-oji konferencijos diena

Antroji konferencijos diena buvo skirta gausiam skaičiui pranešimų, kuriuos skaitė įvairių mokslo ir švietimo įstaigų pranešėjai. Pranešimai buvo padalinti į šešias sekcijas, iš kurių pasirinkau pirmąją, pavadinimu „Muzikos pedagogo veiklos gairės“. Čia pranešimus skaitė tiek aukštųjų mokyklų dėstytojai, mokyklų mokytojai, tiek magistro laipsnio siekiantys studentai.

Doc. Rolandas Aidukas (Lietuvos muzikos ir teatro akademija, Vilniaus muzikos mokykla „Lyra“) pranešime „Vaikų ir paauglių vokalinio ugdymo Lietuvos muzikos mokyklose problemos ir perspektyva“ akcentavo muzikinio ir emocinio intelekto svarbą muzikos pamokose. Paminėta buvo ir tai, jog muzikos dalykų pamokose būtina atrasti terpę mokinių emocinio intelekto ugdymuisi ir sklaidai. Pavyzdžiu pasirinktos solfedžio pamokos, kuriose neretai apsiribojama sausu teorijos išdėstymu ir praktikavimusi.

Pranešėjas taip pat atskleidė savo patirtį lavinant paauglių balso aparatą. Čia buvo paminėtas svarbus pastebėjimas ir geroji patirtis lavinant paauglių balso aparatą mutacijos tarpsniu. Šiuo laikotarpiu docentas rekomendavo rengti atskiras su balso lavinimu susijusias veiklas berniukams ir mergaitėms. Taip pat rekomendavo mergaites mokyti mokytojoms moterims, o berniukus – mokytojams vyrams.

Lekt. Žydrė Jautakytė (Lietuvos edukologijos universitetas) pranešime „Muzikinio ugdymo problemos: ką atskleidžia menų brandos egzamino rezultatai“ pristatė egzaminų duomenų analizę, kurioje atskleidė, jog komisijos ir vadovų vertinimai nesutapo. T.y. darbų vadovai pernelyg aukštai įvertino atlikėjus. Taip pat, daugelis laikiusiųjų egzaminą kūrybinėje egzamino dalyje stokojo interpretavimo įgūdžių, asmeninio kūrinių perteikimo, o kūrybinio darbo apraše sunkiai analizavo ir interpretavo.

Šis lektorės pristatymas buvo iš tiesų įdomus ir turėtų būti naudingas mokytojams, besirengiantiems ruošti mokinius minėtajam egzaminui. Tikiuosi, jog netrukus galėsiu pateikti daugiau informacijos ar nuorodą.

Dar vienas įdomus pranešimas buvo pateiktas dr. Eirimo Veličkos (Vilniaus universitetas). Pranešime „Vaikų dainos: archainės melodikos didaktinės sklaidos galimybės“ atskleisti tam tikroms didaktinėms priemonėms (dainoms) būdingi bruožai (jų melodikoje esantys tam tikri intervalai ir natų sekos). Pranešimas buvo labai įdomus, tačiau dėl laiko stokos pranešimams, sunkiai pavyko įsisavinti viską taip, kad galima būtų pateikti suprantamai. Labai tikiuosi, jog su šia informacija pavyks susipažinti kiek plačiau.

Vėliau sekė du magistrančių Živilės Talalienės ir Gailės Kvedaravičiūtės pranešimai. Užkabintos dvi temos apie mokytojų ir meno kolektyvų vadovų lyderystę. Labai džiugu, kad ši tema pagaliau „išvydo šviesą“, nes šiuolaikiniame pasaulyje, kuomet mokiniams suteikiama labai daug laisvių, tik būdamas lyderiu mokytojas gali išlaikyti jų dėmesį ir drausmę pamokų metu bei pasiekti gerų rezultatų.

Doc. Zita Grigienė (Lietuvos edukologijos universitetas) skaitė pranešimą „Muzikos pamoka: dainavimo mokiniams aspektas“. Šio pranešimo metu iškelta problema ar ir kodėl būsimieji muzikos mokytojai dainuoja/nedainuoja savo mokiniams muzikos pamokų metu, ar panaudoja savo balsą demonstruodami muzikos kūrinių pavyzdžius. Šiame pranešime ko gero iš dalies norėta „pajudinti“ ir mokytojo asmeninių savybių – drąsos, pasitikėjimo savimi klausimą. Tačiau, kaip ir kitų pranešimų metu, trūko laiko gilesnėms diskusijoms.

Antroji konferencijos diena baigėsi dar keturiais „didžiaisiais“ užsienio svečių pranešimais ir praktikumais, kurių pirmieji trys buvo skirti ankstyvajam muzikiniam ugdymui. Deja, perklausyti pavyko tik du su puse, todėl apie ketvirtąjį prof. Piotr Sutt pranešimą nieko pasakyti negaliu.

Besidomintiems ankstyvuoju ugdymu turėjo būti labai naudinga girdėti dr. Francesca Nicassio ir prof. Beth Bolton pranešimus ir stebėti muzikinę veiklą su kūdikiais. Smagu, jog atsirado nedidelis būrelis jaunų mamų, konferencijos dalyvių akims ir ausims patikėjusių savo mažylius.

Ankstyvasis muzikinis ugdymas

Ankstyvasis muzikinis ugdymas

Apibendrindama galiu pasakyti, jog mokytojui, pavargusiam nuo mokslų, mokymo ir vitaminų trūkumo, toks renginys pavasarį – pats tas. Todėl tikiuosi jog ši konferencija taps tęstiniu projektu.

Dr. Fancesca Nicassio, dirbanti muzikos terapijos centre Italijoje, kalbėdama apie kūdikius ištarė vieną frazę, kuri, manau puikiai tiks šio kiek gremėzdiško reportažo pabaigai. „Tyla mums padeda archyvuoti informaciją savyje“. Tad linkiu nepamiršti, jog didelę muzikos dalį sudaro tyla. O tyloje – ne tik muzika, bet ir įsiklausymas. Žmonių į žmones.