Refleksija po dr. Eirimo Veličkos seminaro „Pasaulio tautų muzika“

dr. Eirimas Velička seminare „Pasaulio tautų muzika“

Kada žmonės bijo? – Kuomet nežino.

Šią frazę galima būtų taikyti plačiai ir visose srityse. Tačiau šįkart pakalbėkime apie kitų kultūrų muziką ugdymo procese.

2018 metų 21 d. įvyko dr. Eirimo Veličkos seminaras muzikos mokytojams „Pasaulio kultūrų muzika“. Šį žmogų muzikos mokytojai gerai pažįsta iš jo ruoštų vadovėlių, kuriuose, šalia lietuviškų dainų, autorius stengiasi pateikti ir įvairių kitų šalių muzikos pavyzdžių.

Kai tema, kurios bijome, ima vis dažniau pasirodyti viešumoje, apie ją sužinome vis daugiau – ji tampa labiau apčiuopiama, kur kas artimesnė, nebe tokia nesuprantama. Taip atsitiko ir šįkart. Dr. Eirimas Velička, jau kurį laiką su muzikos mokytojais dalinęsis savo patirtimis internetinėse erdvėse, kitų kultūrų muziką pristatė nedidelei muzikos mokytojų auditorijai LMTA II-uosiuose rūmuose. Tad šis seminaras tapo dar vienu laipteliu į mums tolimų kultūrų pažinimą. Ir nors prie temos prisilietėme tik vos, Lietuvos kontekste šis laiptelis yra aukštas ir status.

Seminaro pradžioje nuskambėjo kompozitoriaus Juliaus Juzeliūno citata: „Europietiška muzikos kultūra pasaulyje sudaro ryškią mažumą“. Todėl kalbėti pradėjome nuo to, jog vartant lietuviškus muzikos vadovėlius galima susidaryti visiškai priešingą įspūdį – be Europos ir Šiaurės Amerikos, juose sunku atrasti kitų tautų muzikos pavyzdžių, kuriuos galėtumėme panaudoti pamokose. Ir tai gana suprantama, nes, pasikartojant, tai, kas nepažįstama – kelia baimę. Ar bent jau nerimą, jog ėmusis pritrūks jėgų/įgūdžių visa tai tęsti/suprasti. Apie kitų kultūrų muziką Lietuvoje žinoma išties nedaug.

Viena pagrindinių priežasčių, dėl kurios, kaip patys teigė, seminaro dalyviai nutarė pasigilinti į šią temą, buvo ta, jog Lietuva vis labiau, o galbūt galima sakyti ir vėl arba ir toliau tampa (tęsia tapsmą) multikultūrine šalimi. Lietuvoje nuo seno gausu įvairių Europos tautų gyventojų, tačiau po truputį pildomės ir žmonėmis iš mums tolimų kultūrų. Klasėse atsiranda vaikų, kurių šaknys Azijoje, Afrikoje, Indijoje. Todėl svarbu vieniems kitus pažinti. O kas, jei ne menas gali padėti tai padaryti .

„Negalime maitintis vien muzikiniais konservais“ – taip dr. Eirimas Velička nusakė ir vieną opiausių problemų, šiuo metu įgyjančių pagreitį dėl priemonių, užtikrinančių greitą informacijos sklaidą. Tarp jų ir socialiniai tinklai, kuriuose netrūksta muzikos pedagogų, ieškančių lengvesnio kelio – prašančių pasidalinti natomis, fonogramomis ar pamokų planais, tačiau mažai besigilinančių į tai, kas iš tiesų juos pačius atskamba, jiems atrodo tikra ir būtent šiais pjūviais pasiteisina pamokose.

Taigi, šio seminaro metu galėjome pamatyti puikų pedagoginį pavyzdį, kuomet dalyviai nebuvo „prikimšti“ begale metodinės medžiagos, bet jiems atveriamos durys į naujų pasaulio muzikos erdvių (plačiąja prasme), požiūrių, naujų kultūrų pažinimą. Na o metodikai ar konkrečioms priemonėms gimti sąlygas suteikia mokytojo smalsumas ir kūrybiškumas. Ir iš tiesų, kartais viskas yra taip paprasta, jog, (pavyzdys iš seminaro) pritaikant visiems gerai žinomą Hans Zimmer muziką iš filmo „Liūtas karalius“, vaikus gana nesunkiai galima mokyti trigarsių per šio kūrinio dainavimą, t.y. dainuojant ne tik melodinę partiją, bet ir pritariant trigarsiais (išskaidytomis funkcijomis).

Taip pat seminare dainavome kaimynų latvių ir estų dainas, mokėmės Indijos solfedžio pradmenų, kalbėjome apie įvairių kultūrų muzikos sistemas, instrumentų klasifikacijas pagal tai, kas yra garso nešėjas, koks yra jo išgavimo būdas ar medžiaga, iš kurios instrumentas pagamintas. Taip pat keliavome istoriniais instrumentų keliais, klausėmės muzikos ir patys, gana įprastomis priemonėmis, kūrėme mums neįprastą muziką.

Turiu pasidalinti, jog man labiausiai patinka, kuomet iš seminarų išsinešu ne tik informaciją ar metodinę medžiagą, o ir būdą. Komunikavimo su žmonių grupe būdą. Taigi, ir šį kartą teko patirti kiek svarbus yra dėstytojo/mokytojo medžiagos pateikimas.

Nuskambėti gali visai įprastai, tačiau, ko gero, ne vienas medžiagą auditorijai pristatantis žmogus patiria, jog pasakodamas asmenines patirtis, suasmenintas situacijas, žymiai smarkiau įtraukia jo klausančius žmones, o mokytojo atveju – vaikus. Tad ir šio seminaro metu turėjome galimybę dar kartą tai įsisąmoninti.

Taip pat svarbu, kad komunikuodamas su žmonių grupe tam tikra tema, dėstantysis būtų dalyko ekspertu ir būtų atviras galimybėms situacijai krypti nenumatyta linkme. Tai ne tik padeda tvirtai pristatyti temą, bet ir be įtampos joje „nardyti“, prisitaikyti, kelti ir atsakyti klausimus, improvizuoti, o ko nors nežinant – pripažinti. Nes tuomet atsiveria erdvė sužinoti. Kitais žodžiais tariant – ekspertas irgi žmogus. Kaip ir mokytojas. O nebijantis klysti ar ko nors nežinoti mokytojas ir turi būti būtent tas, kuris ruošia vaikus gyvenimui (t.y. ne tik tas, kuris moko dalyko).

Dar vienu seminaro kabliuku tapo tai, jog susidūrėme su nauja tiesa. Informacija, kurią manėme žinantys kaip „Tėve mūsų“, staiga pasidarė neįprastai nepatogia – pavyzdžiui, sužinojome, jog kvintų ratas jau buvo žinomas Senovės Kinijoje ir tik vėliau tapo vienu iš Europos muzikos teorijos pagrindų. Taigi, iš čia turėtų rastis dar vienas mokytojo bruožas – abejoti. Nes abejoti, kaip ir klysti, beje, yra įdomu.

Na o pabaigai taip pat norėčiau užbaigti cicata iš seminaro, kuria dr. Eirimas Velička pasidalino, kalbėdamas apie Kinijos muzikinę kultūrą. „Gera muzika garantuoja valstybės gerovę“. Tad šiame taške norėčiau užduoti retorinį klausimą – o kas gali užtikrinti geros muzikos skambėjimą valstybėje?..

 

 

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s