Ko jie klauso ir ką jie girdi? Apie Teletabius, kalnus ir debesis

senovinis skaičiuotuvas

Senovinis skaičiuotuvas (nuotr. ru.freepik.com)

Sakoma, kad iki Naujųjų metų (o dar geriau iki Kalėdų) reikia atlikti visus nebaigtus darbus. Tačiau aš vis dar skolinga 2015-iesiems, kadangi užduoties neatlikau ir į juos žengiau jau įsiskolinusi. Metas grąžinti.

Praeitų mokslo metų pirmajame pusmetyje su aštuntokais mokėmės muzikos kalbos elementų reikšmes, bandėme juos atskirti klausydamiesi muzikos. Ir nors daugeliui visa tai buvo nauja, struktūruota medžiaga jiems visai patiko (apie tai rašau įraše „Muzikos kalba – dar viena kalba, kuria galime susikalbėti“).

Tačiau tam, kad vaikai nesijaustų lyg įšokę į verdančio aliejaus puodą, pradžiai daviau jiems paprastesnę užduotį.

Kai kurie vaikai, net ir būdami mokykloje, bando užsikimšti ausis ausinėmis ir pasislėpti nuo aplinkinio vyksmo, jau nekalbant apie miesto gatvių Teletabius su milžiniškomis įvairių spalvų ausinėmis (jokiu būdu nesityčioju, ir pati savo biografijoje atrasčiau sociofobiją liudijančių faktų). Tačiau žiūrint į juos man vis kyla klausimas „o ką jie girdi?“. Kad klauso tai faktas, bet ar gilinasi į ką nors kas yra toje muzikoje (na, išskyrus žodžius, žinoma, nors kai kurie negirdi ir jų).

Taigi, pradžiai atlikau trumpą mokinių apklausą laisva forma (raštu), kurioje buvo klausiama kas jų klausomoje muzikoje jiems svarbiausia. Didžioji dalis atsakymų buvo: žodžiai, muzika, balsas bei niekas nesvarbu🙂. Pastarasis atsakymas kartojosi 3 kartus (2 berniukai ir 1 mergaitė), taigi nusiteikimas darbui labai jau akivaizdus🙂.

Tačiau kiti atsakymai parodė, kad vaikai nelabai žino kaip rasti tinkamų žodžių apibūdinimams, o gal ir apskritai pirmą kartą apie tai pagalvojo. Tad pamokoje trumpai pakalbėjome apie tai, jog muzika susideda iš daugybės elementų, taip pat svarbūs atlikėjai, tekstų prasmė. Tačiau kuomet susidūrėme su klausimu „o kaip dėl muzikos kurioje nėra teksto?“, vaikai pradėjo kalbėti apie instrumentus ir besivystančios melodijos svarbą. Štai šito momento aš ir laukiau.

music is how we decorate time

Menas (dailė) – tai yra tai, kaip mes dekoruojame erdvę; Muzika yra tai, kaip mes dekoruojame laiką (nuotr. outstandingpicsgallery.com)

Daugelis vaikų iki tol nebuvo pagalvoję, jog melodija yra judėjimas. Taigi, nusprendėme.. nors, kad neskambėčiau kaip supermamytė, teisingiau bus sakyti nusprendžiau aš, o padarė jie melodijos diagramą. T.y. nustačiau muzikinės atkarpos trukmę, o jie, orientuodamiesi pagal laikrodį ir melodijos eigą, piešė melodijos arba soluojančio instrumento diagramą pagal aukštį ir intensyvumą. Temos buvo kartojamos keletą kartų. O diagramos paruoštukas atrodytų maždaug taip, tačiau vaikai nesunkiai gali ir nusipiešti:

Diagramos lentelė Muzikos kalbos pamokai

Diagramos lentelė Muzikos kalbos pamokai

Na o vėliau sutarėme, kad diagramoje vaikai nupieš ir akompanuojančius instrumentus. Tad netikėtai vaikų diagramose atsirado KALNAI IR DEBESYS – jie patys juos taip pavadino ir džiaugėsi savo rezultatais.

Patiko ir man, tad su jų sutikimu pateikiu keletą pavyzdžių:

Muzikine diagrama nr 1Muzikine diagrama nr 2 Muzikine diagrama nr 3 Muzikine diagrama nr 4

P.S. Tik jokiu būdu vaikams nesakykite, jog turi gautis kažkas panašaus į kalnus ir debesis. Vaikams patinka jaustis originaliais, tad tegul jie atranda tuos kalnus ir debesis, o galgi atras ir ką nors visai kito.

P.P.S. Šiame įraše esančią informaciją ir paruoštuką galite laisvai naudoti savo pamokose, tad galite būti ramūs dėl savo karminių skolų🙂.

Tai visgi, spalviname ar piešiame? Vieno žmogaus diskusija

Su pradinės pakopos ar priešmokyklinio amžiaus vaikais esu dirbusi labai mažai, todėl pilnavertiškai diskutuoti apie tai, kas jiems geriau, iš tiesų negaliu. Tačiau noriu pasidalinti savo įžvalgomis.

Šį įrašą inspiravo vis labiau gausėjanti ir aktyvia tampanti socialinio tinklo facebook grupė Muzikos mokytojai. Ją kūriau todėl, kad man, pradedančiai mokytojai, prieš porą metų labai trūko informacijos ir dalinimosi ja tarp šios srities profesionalų. Tad dabar džiaugiuosi, jog yra vieta, kurioje galime padiskutuoti, pasidalinti, pasidžiaugti vienas kito pasiekimais.

Tačiau matydama tam tikras tendencijas noriu įkišti ir savo trigrašį. Štai nuotrauka įvykio, kuris suveikė inspiruojančiai:

facebook grupės Muzikos mokytojai printscreen

facebook grupės Muzikos mokytojai printscreen

Hm, aš tai būčiau ne už spalvinimą, o už piešimą. Pabandysiu pagrįsti:

Manau, vaikas pats bandydamas įkomponuoti instrumento detales savo piešinyje, geriau įsimintų kas ir su kuo „valgoma“. Ir, žinoma, kodėl. Idealiu atveju rinkčiausi pademonstruoti realų instrumentą. Mažiau idealiu – jo nuotrauką ar video. Na ir ko gero tikrai nesirinkčiau kažkieno gremėzdiškai pieštų paveikslėlių, kuriuos vaikas teturėtų nuspalvinti.

Suprantu, jog muzikos pamoka – tai ne piešimo pamoka. Joje, ko gero, „teisingai“ piešti ir neišmoktume, bet bent jau neišsiugdytumėme komplekso, jog nemokame piešti taip „gražiai“, kaip nupiešta paruoštuke.

Galbūt mano nuomonė nebus populiari, bet manau, jog geriau nupiešti vieną instrumentą, nei nuspalvinti kelis. Tegul ir nespės vaikai „išeiti viso kurso“, bet bent jau gerai įsivaizduos koks yra tas vienas instrumentas, kurį jie nupiešė.

Vaikai yra linkę atkreipti dėmesį į smulkias detales ir kur kas subtiliau suvokia pasaulį nei daugelis suaugusiųjų, tad ar nėra taip, jog siūlydami vaikams piešinėlius spalvojimui tiesiog ugdome jų mechaninius įgūdžius? (Tai iš esmės nėra blogai, vaiko motoriką taip pat svarbu lavinti. Bet ar tam skirta muzikos pamoka?)

Šiuo atveju prieštaraujančiųjų dalis turbūt pasiskųstų, jog ir taip nieko nespėja, atlyginimas mažas, darbų daug, nėra priemonių, trūksta idėjų ir apskritai visi vaikai monstrai (na, čia gal kiek padauginau. Dėl vaizdingumo🙂 ). Betgi tokiai pamokai būtent nieko ir nereikia – jokių ypatingų priemonių ar resursų. Tereikia ramaus, įtaigaus pasakojimo ir muzikos (o su ja juk neturėtų kilti problemų…).

Kartais gali pasirodyti, jog mokytojo darbe vyrauja toks didelis chaosas, jog jis vos spėja plėšti vieną popieriaus pakuotę po kitos ir spausdinti, spausdinti, spausdinti piešinėlius bei kitus paruoštukus savo mokiniams. O juk vaikai be galo empatiški, dar neturi tos suaugusiesiems būdingos kengūros sterblės, kurioje „gyvena jų vaikas“. Chaotiška mokytojo būsena labai greitai perduodama ir vaikams, vaikai tampa neramūs, o jų darbuose tai taip pat atsispindi.

[Čia dar viena „stotelė“, kurioje sustojęs mokytojas turėtų susimąstyti jei mato, jog vaikai užduotis atlieka atmestinai.]

Stotelė prie J. Balčikonio gimnazijos

Štai kokia nuotrauka pasitaikė🙂 Stotelė prie J. Balčikonio gimnazijos (K. Cemnolonskio nuotr., http://www.delfi.lt)

(o čia ir visas straipsnis, jei ką domina)

Hello Kitty muzikuoja (paveikslėlis iš http://azcoloring.com/instrument-coloring-pages)

Hello Kitty muzikuoja (pav. iš http://azcoloring.com/instrument-coloring-pages)

Mano manymu vaikai mėgsta tikrovę ir iš jos kuriasi fantaziją, žaidimą. Taip jie bandosi savo jėgas būsimam suaugusiojo gyvenimui. O kai mes jiems pasiūlome kažkieno labai jau nelabai nupieštą pavyzdį, t.y. kažkieno kito skubotą fantaziją, ką jie tuomet susikurs..? Galbūt šis klausimas ir skamba metafiziškai, bet kodėl gi nepasikankinus į jį atsakant🙂.

Taigi, jei norisi tylos klasėje (o taip, muzikos mokytojas irgi žmogus, todėl penktą pamoką iš eilės to tikrai norisi!), manau geriau yra leisti vaikams nupiešti tai, ką jie mato ir būtent taip, kaip JIE mato.

Aš ir pati save vis pagaunu ties noru (o kartais ir ties veiksmu) savo darbą atlikti kuo greičiau, patogiau man, bet ne vaikams. Tad tokiais atvejais stengiuosi sumažinti pavarą ir gilioje kengūros kišenėje ieškau to, kuris man gali atsakyti į visus klausimus – „savo vaiko“.

Kengūriukas

Kengūriukas (nuotrauka iš http://www.cringel.com/node/622)

Dainavimas užsienio kalba ir mitinguojantys ežiai

mitinguojantys ežiai

mitinguojantys ežiai

Per dainavimo pamokas su mokiniais retkarčiais padainuojame kūrinių kitomis kalbomis nei lietuvių ar anglų. Žinoma, anglų yra pati „geriausia ir apskritai normali kalba!“, lyginant su kokia italų ar prancūzų. Apie vokiečių išvis galima patylėti… O rusų štai arba patinka, arba nepatinka – viduriuko nėra.

Tačiau, nepaisant to, jog aptariame dainavimo užsienio kalba naudą (kitokia artikuliacija – vadinasi smegenys vystosi, nauja patirtis ir įgūdžiai, praktinis pažinimas, bandymas pajusti kokius pojūčius „ant savo liežuvio“ nešiojasi italai, prancūzai ar vokiečiai ir kt.), neretai tenka susigrumti su mitinguojančių ežių komanda, o repetuojant pasitaiko ir įvairių kuriozų vienaip ar kitaip paįvairinančių pamoką.

Štai praeitais metais su devintokais dainavome dainą suomių kalba. Staiga bedainuojant nugirdau riebų keiksmažodį, sklindantį iš vieno ežio lūpų, todėl įsivėliau į konfliktą, kurį narpliojant paaiškėjo, jog jis tiesiog bandė ištarti vieną iš dainos žodžių. Taigi, šioje vietoje tinka priežodis, jog „kiekvienas matuoja pagal savo sugedimo laipsnį“. Hm… Arba – su mokyklos ansambliu dainuojame dainą, kurios pirmas žodis italų kalba yra Chissa. O štai mokinių šis kūrinys yra vadinamas tiesiog „Kysa“, kas dažnai priverčia smagiai pasijuokti.

Tačiau, nepaisant to, jog mokantis naują kūrinį kartais tenka susidurti su mokinių nepasitenkinimu, galų gale džiugu stebėti kaip mokymosi eigoje ežiai susipakuoja savo transparantus, o viešo pasirodymo metu jų akyse sužimba pasididžiavimas.

Na, įrašo pasmaginimui pridedu video, kuriame galima pamatyti ką, galbūt, žmonės girdi už kadro, kuomet dainuojame nepažįstama jiems kalba🙂 (gal kiek ir per „riebus“ šis video, na bet tebūnie..).

</p

O čia reanimacijai išties geras ir subtilus scenos jumoras su puikiu atlikimu:

Trumpa konferencijos „Muzikos mokytojas mokykloje“ apžvalga

Muzikos mokytojų konferencija

Muzikos mokytojų konferencija

Jau beveik prieš savaitę prabėgusi konferencija „Muzikos mokytojas mokykloje“, vykusi Vilniaus miesto savivaldybės Tarybos salėje, mane sudomino kai kurių pranešimų temomis, o ir tiesiog norėjosi jau ištrūkti iš mokyklos, susitikti su bendraminčiais ir praplėsti akiratį.

Taigi, nors pasiruošimo konferencijai metu galima buvo pamatyti, jog yra kažkokių techninių nesklandumų, konferencija prasidėjo beveik metu – vos keliomis minutėmis vėliau nei buvo planuota. Taigi, gera pradžia – pusė darbo.

Kaip ir buvo numatyta rengėjų (Vilniaus miesto muzikos mokytojų metodinis būrelis), konferencijos pradžioje vyko dviejų renginių anketinės apklausos apibendrinimas (Rolandas Aidukas, Vilniaus miesto muzikos mokytojų metodinio būrelio pirmininkas, mokytojas ekspertas) ir nugalėtojų apdovanojimai, kuriuos teikė Vilniaus miesto savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto departamento Švietimo skyriaus vedėjas Džeraldas Dagys. Kažkodėl buvau praleidusi informaciją apie tokius renginius kaip III Vilniaus miesto mokinių muzikos olimpiada ir Lietuvos mokinių konkursas „Muzikos olimpas“ . O gal tiesiog neatkreipiau dėmesio, kadangi visgi šiuose renginiuose labiau tinkama dalyvauti muzikos mokyklų moksleiviams.

Iš tiesų, norėtųsi, kad būtų organizuojami renginiai, labiau prieinami bendrojo lavinimo mokyklų mokiniams. Lietuvoje labai trūksta grandies, užpildančios tarpą tarp specializuotų mokyklų mokinių ir mokinių, kuriems muzikavimas nėra įdomus. Tačiau yra ir tokių, kurie, dėl vienokių ar kitokių priežasčių, neturi įgūdžių atlikti sudėtingus teorinius testus ar savarankiškai kurti kūrinius. Ta vidurinė grandis moksleivių taip pat galėtų būti kažkaip įtraukiama, jiems sudaromos kiek kitokios sąlygos, kadangi, sprendžiant iš atsiliepimų, pastarieji renginiai buvo labiau tinkami mokiniams, lankantiems muzikos mokyklas.

Smagu paminėti, jog apdovanojimai, nors ir truko apie valandą, neprailgo. Muzikinis intarpas, kurį atliko Darius Burinskis (mokytoja Vida Knizikevičiūtė) sužavėjo puikia technika ir gilia interpretacija. Atlikėjas buvo apdovanotas gausiais plojimais ir iškviestas bisui!

Po apdovanojimų dalies iki tol buvusi pilna salė gerokai ištuštėjo. Prasidėjo rimtoji konferencijos dalis – pranešimai. Visų pranešimų išgirsti neteko, kadangi po pietų pertraukos jie buvo išskirstyti į dvi sekcijas. Tačiau ir ne visus girdėtus norėtųsi minėti. Nežinau ar tai įmanoma, bet būtų smagu jei vyktų kokia nors kokybinė pranešimų atranka, kadangi vienas iš klausytų tebuvo jau visiems gerai žinomos teorinės medžiagos suvedimas į skaidres ir perskaitymas. Tokie pranešimai, deja, neturi prasmės. Gal problema ta, kad pranešimo sąvoka nėra sukonkretinta. Kiek suprantu, pranešimas turėtų būti nudirbto SAVO, o ne kitų darbo apibendrinimas.

Šioje vietoje svarbu paminėti tai, jog konferencija buvo NEMOKAMA, tad nemažai muzikos mokytojų turėjo galimybę pasiklausyti jiems įdomių temų, todėl dovanotam arkliui smarkiai į dantis nežiūrėsiu. O ir šiaip dėl vieno pranešimo nėra ko „kelti bangų“ (atleiskite už žargoną)🙂.

Iš 10-ies pranešimų paminėčiau 6-is:

Rūta Kociūtė Agafovienė skaito pranešimą

Rūta Kociūtė Agafovienė skaito pranešimą

  1. Rūta Kociūtė Agafonovienė (Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijos mokytoja ekspertė) skaitė pranešimą „Psichologinių veiksnių reikšmė lavinant klasikinio dainavimo pagrindus“. Buvo išties įdomu klausyti pranešimo, paremto patirtimi ugdant jaunuosius dainininkus. Pranešėja aktualizavo vaikų charakterio tipus (flegmatikas, melancholikas, sangvinikas, cholerikas) ir numatė darbo specifiką su kiekvieno charakterio tipo vaiku atskirai. Vienintelis pranešimo minusas – vaizdinės medžiagos trūkumas,- išlepusiai publikai būtų buvę daug patogiau įsisavinti informaciją🙂.
  2. Galina Savinienė (Vilniaus Algirdo muzikos mokyklos mokytoja ekspertė) skaitė pranešimą „Lietuvių liaudies dainų analizė muzikos rašto ir kultūros pažinimo bei solfedžio pamokose“. Pranešimas buvo įdomus tuo, jog buvo pateiktos metodinės priemonės darbui su pradinėmis klasėmis. Pradinių klasių moksleiviai, atlikdami pratybas, skatinami atskirti muzikos kalbos elementus, juos įvardinti, pagalbinėmis priemonėmis
    Galina Savinienė skaito pranešimą

    Galina Savinienė skaito pranešimą

    pasitelkiamos spalvos. Išties puikus pranešimas, aiškūs pavyzdžiai. Pranešėja mini, jog „pradinėse klasėse lietuvių liaudies dainos turi būti pagrindiniu mokymosi šaltiniu“. Sunku būtų nesutikti.

  3. Diana Mikienė (Vilniaus Karoliniškių muzikos mokyklos mokytoja metodininkė) pristatė leidinį vaikų chorui „Dainų kelionės“. Leidinys pasirodė įdomus tuo, jog jame derinami užsienio kūrėjų kūriniai ir tekstai lietuvių kalba, kuriuos parašė pati leidinio autorė. Kaip autorė minėjo, prieš galutinį variantą, ji daug kartų pati dainuoja kūrinius, įsitikina, kad dainuoti būtų patogu. Deja, nespėjau pasidomėti, „pačiupinėti“ leidinio. Galbūt kiltų daugiau minčių aprašant šią kūrinių knygelę. Tačiau pristatymas buvo labai šiltas, malonu buvo klausytis.
  4. Jūratė Buožienė (Vilniaus Algirdo muzikos mokyklos mokytoja) skaitė pranešimą tema „Muzikos ir dailės formų sugretinimo galimybės pedagogikoje“. Įspūdingas pristatymas su daugybę dailės darbų vizualizacijų. Galima pasidžiaugti, kad Algirdo
    Diana Mikienė pristato leidinį

    Diana Mikienė pristato leidinį

    muzikos mokykla savo gretose turi tokių kūrybingų mokytojų.

Klausant pranešimo visgi kilo klausimų kaip, gretinant formas dailėje ir muzikoje, pamokų metu dirbama su vaikais, kaip ieškoma paralelių. Tiesa, pranešėja pateikė vienos iš savo mokinių dailės darbą, pasakojo, jog mokyklos dainininkai atliko kūrinius darbo pristatymo metu. Tačiau visgi pritrūkau konkretesnės informacijos. O gal visgi kažką praleidau. Gali būti ir šitaip…

  1. Tamara Tretjakova (Vilniaus darželis-mokykla „Berželis“, Vilniaus Levo Karsavino vidurinė mokykla, mokytoja metodininkė) pristatė autorinę knygelę „Spalvotos dainelės“. Mokytoja pasitelkė ir mažuosius pagalbininkus, kurie atliko daug mažų dainelių. Svarbu paminėti tai, jog, dirbdama su rusakalbiais vaikais, mokytoja dainų pagalba juos moko ir lietuvių kalbos, t.y. tekstai rašomi rusų ir lietuvių kalbomis. Tokiu būdu vaikai geriau supranta apie ką dainuoja, geriau įsisavina informaciją.

    Jūratė Buožienė skaito pranešimą

    Jūratė Buožienė skaito pranešimą

  2. Airida Borovikovaitė (Vilniaus Balsių pagrindinės mokyklos mokytoja) skaitė pranešimą „Menų mokyklose besimokančių paauglių požiūris į chorinį dainavimą. Pranešėja pateikė išsamią tyrimo analizę. Džiugu, kad Lietuvoje atsiranda vis daugiau informacijos, susijusios su paauglių muzikinio ugdymo temomis. Tačiau pranešimas buvo kiek „sausokas“. Nors gal taip ir priklauso moksliniam tyrimui.

Na o konferencijos pabaigoje teko išgirsti dr. Eirimo Veličkos pranešimą-apžvalgą iš Tarptautinės muzikinio ugdymo asociacijos (ISME) 31-osios pasaulinės konferencijos Brazilijoje. Konferencijos pabaigai tokia apžvalga puikiai tiko. Buvo smagu išvysti spalvingas nuotraukas (kurių iš to smagumo taip ir neperfotografavau) ir, tiesą sakant, kiek nutįso seilė dėl tokios nuostabios kelionės ir patirties. Klausydamas tokių pranešimų supranti, kad viskas įmanoma ir kad nesi visiškai vienas su savo supratimu apie muzikinį ugdymą ir muzikos mokytojo veiklą.

Na, ne tokia ir trumpa ši apžvalga gavosi. Bet gal bus kam naudinga. Sėkmės!

Skaitykite ir praeitų metų reporatažą išmokslinės praktinės konferencijos „Šiuolaikinio muzikos mokytojo edukacinė veikla“.

 

Muzikos kalba – dar viena kalba, kuria galime susikalbėti

saint saens dramblys

C. Saint-saens dramblys

Šiais metais pirmą kartą mokau aštuntokus (turint omenyje, kad apskritai mokykloje dirbu antrus metus). Jie, lyginant su praeitų metų mano galvos skausmu mustangais devintokais, yra 4 kartus „įdomesni“ egzemplioriai. Maža to, jog, jaučiu, jie turi didelę baimę mokytojams (kas man asmeniškai nėra labai priimtina ir apie tai galbūt kitoje temoje), jie dar ir viso labo pradžiamoksliai muzikos istorijoje ir teorijoje.

Šiemet nagrinėjame muzikos kalbą – kaip, kas ir su kuo „valgoma“. Aiškinamės sąvokas (kas man atrodo labai svarbu) ir bandome muziką ne tik pajusti, bet ir suprasti. Kaip vieną iš pagrindinių argumentų atsakant į klausimą KODĖL REIKIA MOKYTIS MUZIKOS naudoju tą, jog muzikos kalba – tai dar viena kalba, kuria galime susikalbėti. Turiu pasakyti – veikia.

Muzikos kalba vadinu tai, į ką įgudęs muzikantas neatkreiptų dėmesio – dinamika, metras* (nes jis kai kuriems savaime suprantamas, o kai kuriems bandant atskirti sukelia ypatingų sunkumų), atlikėjai, jų diapazonas, tempas, faktūra ir muzikos charakteris.

Šie kalambūrai 8-okams iš pradžių buvo labai nepriimtini. Užtruko, kol išsiaiškinome sąvokas. Teko pasitelkti ir vaizdines ar, kitaip tariant, čiuopiamąsias priemones, aiškinant, pvz., tokį žodį kaip faktūra. „Sąskaita faktūra?“ – klausia viena mergaitė. „Ne – megztinis arba džemperis“ atsakau aš.

Taigi, išsiaiškinus visas sąvokas mąsčiau kaip čia tiems 8-okams viską pateikti priimtiniau, kaip juos paskatinti įsiklausyti ir išgirsti. Tad sudariau tokią lentelę, kuria vadovaujantis jie ypač dėmesingai stengėsi įvardinti ką girdi. Taip pat palikau erdvės interpretacijai ties skiltimi „charakteris“, kadangi dažnu atveju kiekvienam jis atrodė skirtingas.

Rekomenduoju išbandyti. Mano 8-okams labai patiko ir, pagaliau, susikalbame🙂

Pateikiu 7, mano manymu, svarbiausius ir pirmą kartą susidūrusiam įmanomus atpažinti elementus. Manau, šis pratimas lavina gebėjimą įsiklausyti ir suteikia džiaugsmą atpažįstant.

*Skiltyje „Metras“ mokinių prašau įsiklausyti į pulsaciją (iš 3-jų ar 4-ių), o ne atspėti konkretų metrą (visgi veiksmas vyksta ne muzikos mokykloje).

Pateikiu variantus PDF ir DOC formatais


(adsbygoogle = window.adsbygoogle || []).push({});

Muzikos kalba PDF ir Muzikos kalba DOC

Sėkmės išbandant!

Aukso pjūvis arba viskam savas laikas

Ar pastebėjote, jog semestras – tai tam tikras ciklas, tiesiogiai veikiantis mokinių elgseną?

Aukso pjūvis

Aukso pjūvis

Nežinau kiek tiesos šiame įraše, tačiau po truputį baigiantis rudens semestrui dar kartą įsitikinu, jog viskas turi pradžią, pabaigą ir… kulminaciją. Todėl manau, kad dalykai, į kuriuos koncentruojamės arba tikslai, kurių siekiame, taip pat turi šias tris sudedamąsias dalis.

Šį įrašą rašau todėl, kad vienu iš svarbiausių išsikeltų uždavinių sau laikau atmosferos, santykio su mokiniais klasėje formavimą. Mano manymu nuo to priklauso daugumos mokinių mokymosi rezultatai.

Kadangi mokykloje dirbu dar tik trečią semestrą, naujų mokslo metų pradžioje pastebėjau, jog visas įdirbis, atliktas prieš vasarą, tarsi kažkur išgaravo. Pavasario semestras man, kaip mokytojai, buvo sėkmingas. Didžiąja dalimi pavyko pasiekti užsibrėžtų tikslų, todėl vasaros atostogų išėjau nekantraudama grįžti į mokyklą. Tačiau jau pirmųjų naujų mokslo metų pamokų metu pastebėjau, kad tai, ką laikiau pasiekimais, buvo viso labo laikina sėkmė. Šis faktas nuvylė ir privertė vėl suabejoti savo, kaip pedagogės, sugebėjimais.

Abėjonė

Abejonė

Taigi, pradėjau ieškoti sprendimų. Analizuodama du praėjusius pusmečius pastebėjau tam tikrus dėsningumus. Toks jausmas, kad žmogus, nesvarbu, vaikas ar suaugęs, jaučia (matyt daugiau pasąmoningai) ir įgyvendina procesą pagal tam tikras nerašytas taisykles.

Nors… dėl nerašytų taisyklių galima ginčytis. Kaip argumentą pasirinkčiau dar 4-ame amžiuje prieš Kristų Euklido nagrinėtą proporciją, vėliau pavadintą Aukso pjūviu. Aiškiausią paaiškinimą apie tai lietuvių kalba radau čia: Aukso pjūvis.

Taigi, mąstydama apie semestrą, kaip apie atstumą nuo taško A iki taško B, manau, jog ir šioje laiko atkarpoje galima įžvelgti Aukso pjūvį mokinių (ir mokytojų) elgsenos atžvilgiu. Žinoma, dėsningumas galioja ir kitais atvejais, tačiau būtent mokymuisi tinkamos atmosferos formavimo siekis paskatino mane analizuoti.

Paaiškinsiu kaip ir kodėl skaičiuoju:

Jau trečią semestrą iš eilės pastebiu tam tikrą dėsningumą – teigiama atmosfera klasėje susiformuoja maždaug Aukso pjūvio vietoje, semestrą matuojant kaip atkarpą.

Aukso pjūvis

Aukso pjūvis

T.y. jei sudėjus rugsėjo, spalio, lapkričio ir gruodžio mėnesių dienų skaičių (suma 122), tuomet aukso pjūvis turėtų įvykti 87,84 dieną. O tai – lapkričio 26-27 dienos. Žinoma, ši diena tik labai apytikslė, kadangi kiekvienais metais semestras turi skirtingą dienų skaičių. Štai 2014-2015 mokslo metų rudens semestras mūsų mokykloje baigiasi gruodžio 21 d. Vadinasi, semestro dienų suma yra 112. Pritaikius Aukso pjūvio formulę – lūžis 80,64 dieną. O tai pagal kalendorių – lapkričio 19-20 dienos.

Mistika ar matematika, jog šį įrašą rašau kaip tik lapkričio 19-ąją?🙂

Taigi, aukso pjūvio teorija mano atveju pasitvirtino beveik 100%, kadangi po vakarykštės dienos mokykloje pajutau, jog tai būtent TA diena. Diena, kuomet ir vėl pagaliau viskas „stojasi“ į vietas.
<…kuriam laikui…>

Tačiau tai nereiškia, jog kulminacija visuomet yra teigiama. Manau, jog ji priklauso nuo siužeto. T.y. mūsų koncentracijos į objektą, reiškinį, laikotarpį. Štai, kaip tik šiuo metu mūsų mokykloje sprendžiamas klausimas dėl vieno iš mokinių likimo – norima jį pašalinti iš mokyklos,- ne tokia smagi, tačiau kulminacija.

Taigi, remdamasi savo ir šio mokinio situacijomis manau, jog Aukso pjūvio vieta tiesėje nedaro įtakos atkarpos kokybei. Kokybinį tikslą sąmoningai renkamės patys. O atkarpa, matyt, kalkuliuojama mūsų pasąmonėje🙂. Todėl kartais, matyt, tereikia kantrybės.

Reportažas iš tarptautinės mokslinės praktinės konferencijos „Šiuolaikinio muzikos mokytojo edukacinė veikla“

Na štai, atėjo laikas aprašyti savo potyrius konferencijoje „Šiuolaikinio muzikos mokytojo edukacinė veikla“, vykusioje 2014 metų balandžio 10-11 dienomis. Taigi, apibūdinant vienu žodžiu – konferencija buvo puiki. Žinoma, gali būti, jog vos pradėjusi pedagogo darbą įnikau situacijas vertinti labiau iš teigiamos pusės, tačiau net ir būdama visiška burbeklė konferenciją ko gero būčiau apibūdinusi taip pat ar bent jau panašiai.

Visų pirma, užbėgdama už akių, noriu pasakyti „bravo“ konferencijos organizatoriams. Nepaisant smulkių nesklandumų, dėl kurių buvo keletas paburbėjimų (pvz. keičiama sekcijose vykusių pranešimų eilės tvarka), daugiau kaip ir nebūtų prie ko prikibti. Šauniai savo pareigas atliko pagalbinis personalas, buvo išlaikytas konferencijos tempas ir stengiamasi laikytis laiko apribojimų. Gal tik šiek tiek trūko laiko antrosios konferencijos dienos pranešimų aptarimams.

Kadangi aprašinėti viską būtų pernelyg platu, pasistengsiu viską pateikti glaustai ir kai ką cituosiu laisvai. Taip pat, kadangi ne visur spėjau sudalyvauti (ir sprendžiant iš dalyvių pasakojimų praleidau pačias įdomiausias dalis), aprašysiu tik tai kame dalyvavau. Na o iš to – tik tai, kas man atrodo verta.

LEU rektorius Algirdas Gaižutis

LEU rektorius Algirdas Gaižutis

Konferenciją pradėjo LEU rektorius Algirdas Gaižutis, tardamas sveikinimo žodį ir netrukus pristatydamas savo pranešimą. Pranešime jis akcentavo meninio ugdymo svarbą žmogui – vaikui, paaugliui ir tai, jog meniniai įgūdžiai nėra antriniai“, kaip kad daugelis įpratę manyti. Tekstas plačiuoju kontekstu skambėjo gal net kiek idealistiškai, tačiau tapo puikia, pozityvia konferencijos įžanga, sukėlusia didelį rezonansą klausytojų tarpe.

Po šio pranešimo šiltai ir poetiškai kalbėjo seimo narė Dalia Teišerskytė. Šiandieniniame pasaulyje vykstančių įvykių apsuptyje seimo narės kalba skambėjo itin jautriai ir sulaukė gausių plojimų – „…aš tikiu, kad laimėsime mes, laimės muzika“.

Na o po jos scenoje pasirodęs seimo narys, dainininkas Vytautas Juozapaitis kalbėjo labai įtaigiai ir savo kalbos dovana kaustė žiūrovų dėmesį. Girdėjome daug skambių ir, svarbiausia, prasmingų frazių, kurios tarpusavyje sudarė darnią visumą ir bent trumpam privertė patikėti gražia Lietuvos kultūros ateitimi. „…politikai privalo suprasti, kad politika yra kultūros sudedamoji dalis, o ne atvirkščiai…“.

Na ir seimo nario Juzef Kvetkovskij ištarti žodžiai, kad mokytojas yra žmogaus dvasios inžinierius…“ ir „…muzikos mokytojui yra atiduotos vaikų, paauglių sielos, kurias jis turi auklėti… jis gali atverti vaikų sielas grožiui, gėriui…“ leido patikėti, kad ir seime mokytojai turi savo užtarėjų.

Profesorė Beth Bolton

Profesorė Beth Bolton

Na o vėliau sekė prof. dr. Beth Bolton (Temple universitetas, Pensilvanija, JAV) pranešimas. Ši mokslininkė tyrinėja ankstyvąjį muzikinį vaikų ugdymą ir Lietuvoje lankėsi jau 12-ą kartą. Pasak jos, čia ji jaučiasi kaip namuose.

Pateikiu kiek ilgesnę laisvo vertimo citatą, kuri man pasirodė labai įdomi.

„Norint būti muzikos mokytoju, reikia nemažai žinoti apie vaikų vystymosi ypatumus. Taip pat – kaip kalbos mokymasis yra susijęs su muzika. Taigi, reikia žinoti, kad kalbos ir muzikos mokymasis vyksta per klausos sistemą (auditory system), todėl šie du dalykai turi daug bendro. Yra paskaičiuota, jog žmogaus balsas gali išgauti 53 skirtingus garsų konfigūracijas. Tačiau daugelyje kalbų naudojama viso labo 14-18 tokių garsų. Taigi, vaikas kalbėdamas tik savo kalba ilgainiui praranda sugebėjimą išgauti kitokio tipo garsus. Tačiau vaikas, kuris girdi skirtingas kalbas 2-ais, 3-iais savo gyvenimo metais, išlaiko šį sugebėjimą, kas gali pasitarnauti vėliau mokantis skirtingų kalbų. Pvz. mano šeimoje tai priimama labai rimtai. Todėl vienas iš mano anūkų pradės mokytis kinų kalbos. Nes tai viena sudėtingiausių kalbų. Tačiau jei šią idėją perkelti į muziką, reikėtų manyti, jog kuo sudėtingesnius muzikos pavyzdžius vaikas girdės vaikystėje, tuo lengviau jam bus mokytis muzikos vėlesniame amžiuje.“

Taip pat profesorė pateikė savo nedidelio tyrimo rezultatus, kuriame apklausiami tėvai atsakinėjo apie muzikos poveikį jų mažyliams. Taigi, visi tėvai atsakė, jog jų vaikai labai mėgsta muziką. Taip pat paminėjo, jog muziką jie naudoja kaip priemonę paveikti savo vaikų nuotaiką.

[Lyrinis nukrypimas] – šioje vietoje man kilo klausimas, jei šitaip galima paveikti mažylius, galbūt pavyktų paveikti ir paauglius… (?) Na bet matyt ieškant atsakymų teks daryti savo tyrimą.🙂

Prof. Piotr Sutt

Prof. Piotr Sutt

Dar vienas svečias – prof. Piotr Sutt (Kazimiero Didžiojo universitetas, Bydgošč, Lenkija). Šis profesorius organizavo puikią pažintį su įvairių tautų perkusijos instrumentais ir jų atitikmenimis klasikiniame orkestre. Praktinį vyksmą aprašyti gana sunku, tačiau buvo smagu stebėti suaugusiuosius (apytiksliai 200 žmonių) valandai virtusius vaikais. Smagu, kad profesorius pasistengė instrumentais aprūpinti visą publiką. Štai tokį gavau ir aš🙂

Barškutis

Barškutis

Beje, pastarajame praktikume buvo pasitelkta puiki anglų kalbos vertėja, už ką jai didelis ačiū. Retai kada vertėjas sugeba ne tik tiksliai išversti tekstą, bet dar ir perteikti nuotaiką bei kartu su pranešėju valdyti auditoriją. Deja, to nepasakysi apie vėliau vertusį vertėją iš lenkų kalbos. Gal nuskambės grubiai, tačiau klausytis buvo neįmanoma, nes jaučiausi klausanti Algio Greitai personažų.

Beata Glaza-Sutt (Suzuki institutas, Gdanskas, Lenkija) skaitė pranešimą apie jos naudojamą Suzuki metodą. Dėl minėto vertėjo įsigilinti buvo išties sunku. Todėl užfiksavau tik vieną faktą: „Pastebėta, jog jaunimas, klausantis Mocarto, greičiau sprendžia matematinius uždavinius“.

II-oji konferencijos diena

Antroji konferencijos diena buvo skirta gausiam skaičiui pranešimų, kuriuos skaitė įvairių mokslo ir švietimo įstaigų pranešėjai. Pranešimai buvo padalinti į šešias sekcijas, iš kurių pasirinkau pirmąją, pavadinimu „Muzikos pedagogo veiklos gairės“. Čia pranešimus skaitė tiek aukštųjų mokyklų dėstytojai, mokyklų mokytojai, tiek magistro laipsnio siekiantys studentai.

Doc. Rolandas Aidukas (Lietuvos muzikos ir teatro akademija, Vilniaus muzikos mokykla „Lyra“) pranešime „Vaikų ir paauglių vokalinio ugdymo Lietuvos muzikos mokyklose problemos ir perspektyva“ akcentavo muzikinio ir emocinio intelekto svarbą muzikos pamokose. Paminėta buvo ir tai, jog muzikos dalykų pamokose būtina atrasti terpę mokinių emocinio intelekto ugdymuisi ir sklaidai. Pavyzdžiu pasirinktos solfedžio pamokos, kuriose neretai apsiribojama sausu teorijos išdėstymu ir praktikavimusi.

Pranešėjas taip pat atskleidė savo patirtį lavinant paauglių balso aparatą. Čia buvo paminėtas svarbus pastebėjimas ir geroji patirtis lavinant paauglių balso aparatą mutacijos tarpsniu. Šiuo laikotarpiu docentas rekomendavo rengti atskiras su balso lavinimu susijusias veiklas berniukams ir mergaitėms. Taip pat rekomendavo mergaites mokyti mokytojoms moterims, o berniukus – mokytojams vyrams.

Lekt. Žydrė Jautakytė (Lietuvos edukologijos universitetas) pranešime „Muzikinio ugdymo problemos: ką atskleidžia menų brandos egzamino rezultatai“ pristatė egzaminų duomenų analizę, kurioje atskleidė, jog komisijos ir vadovų vertinimai nesutapo. T.y. darbų vadovai pernelyg aukštai įvertino atlikėjus. Taip pat, daugelis laikiusiųjų egzaminą kūrybinėje egzamino dalyje stokojo interpretavimo įgūdžių, asmeninio kūrinių perteikimo, o kūrybinio darbo apraše sunkiai analizavo ir interpretavo.

Šis lektorės pristatymas buvo iš tiesų įdomus ir turėtų būti naudingas mokytojams, besirengiantiems ruošti mokinius minėtajam egzaminui. Tikiuosi, jog netrukus galėsiu pateikti daugiau informacijos ar nuorodą.

Dar vienas įdomus pranešimas buvo pateiktas dr. Eirimo Veličkos (Vilniaus universitetas). Pranešime „Vaikų dainos: archainės melodikos didaktinės sklaidos galimybės“ atskleisti tam tikroms didaktinėms priemonėms (dainoms) būdingi bruožai (jų melodikoje esantys tam tikri intervalai ir natų sekos). Pranešimas buvo labai įdomus, tačiau dėl laiko stokos pranešimams, sunkiai pavyko įsisavinti viską taip, kad galima būtų pateikti suprantamai. Labai tikiuosi, jog su šia informacija pavyks susipažinti kiek plačiau.

Vėliau sekė du magistrančių Živilės Talalienės ir Gailės Kvedaravičiūtės pranešimai. Užkabintos dvi temos apie mokytojų ir meno kolektyvų vadovų lyderystę. Labai džiugu, kad ši tema pagaliau „išvydo šviesą“, nes šiuolaikiniame pasaulyje, kuomet mokiniams suteikiama labai daug laisvių, tik būdamas lyderiu mokytojas gali išlaikyti jų dėmesį ir drausmę pamokų metu bei pasiekti gerų rezultatų.

Doc. Zita Grigienė (Lietuvos edukologijos universitetas) skaitė pranešimą „Muzikos pamoka: dainavimo mokiniams aspektas“. Šio pranešimo metu iškelta problema ar ir kodėl būsimieji muzikos mokytojai dainuoja/nedainuoja savo mokiniams muzikos pamokų metu, ar panaudoja savo balsą demonstruodami muzikos kūrinių pavyzdžius. Šiame pranešime ko gero iš dalies norėta „pajudinti“ ir mokytojo asmeninių savybių – drąsos, pasitikėjimo savimi klausimą. Tačiau, kaip ir kitų pranešimų metu, trūko laiko gilesnėms diskusijoms.

Antroji konferencijos diena baigėsi dar keturiais „didžiaisiais“ užsienio svečių pranešimais ir praktikumais, kurių pirmieji trys buvo skirti ankstyvajam muzikiniam ugdymui. Deja, perklausyti pavyko tik du su puse, todėl apie ketvirtąjį prof. Piotr Sutt pranešimą nieko pasakyti negaliu.

Besidomintiems ankstyvuoju ugdymu turėjo būti labai naudinga girdėti dr. Francesca Nicassio ir prof. Beth Bolton pranešimus ir stebėti muzikinę veiklą su kūdikiais. Smagu, jog atsirado nedidelis būrelis jaunų mamų, konferencijos dalyvių akims ir ausims patikėjusių savo mažylius.

Ankstyvasis muzikinis ugdymas

Ankstyvasis muzikinis ugdymas

Apibendrindama galiu pasakyti, jog mokytojui, pavargusiam nuo mokslų, mokymo ir vitaminų trūkumo, toks renginys pavasarį – pats tas. Todėl tikiuosi jog ši konferencija taps tęstiniu projektu.

Dr. Fancesca Nicassio, dirbanti muzikos terapijos centre Italijoje, kalbėdama apie kūdikius ištarė vieną frazę, kuri, manau puikiai tiks šio kiek gremėzdiško reportažo pabaigai. „Tyla mums padeda archyvuoti informaciją savyje“. Tad linkiu nepamiršti, jog didelę muzikos dalį sudaro tyla. O tyloje – ne tik muzika, bet ir įsiklausymas. Žmonių į žmones.