Koja kojon su Jonu Švedu arba Degančios ausys

Jonas Švedas

Jonas Švedas (nuotr. 7md.lt)

Inspiracija po straipsio „Muzikalinio auklėjimo klausimas“, Jonas Švedas, Muzikos barai, 1938 m., Nr. 10

Šiame straipsnyje Jonas Švedas 1938-aisiais rašo apie muzikos mokymo aktualijas. Ir iš tiesų, nedaug kas pasikeitę. Vartotojiškumas, kurį J. Švedas mini netiesiogiai, dabar klesti ir plinta kaip maras.

Klasėje ar vadovaudama mokyklos chorui stebiu tendenciją, jog vaikams mokytojas turi būti cirko artistu, kuris palinksmins, su kuriuo vaikai gerai praleis laiką. Ir, tiesą sakant, nežinau ar tai yra blogai. Nes vartotojiškumas jau pats savaime veda prie poreikio turėti galimybę atsipūsti, „pasiterapinti“. Klausimas tik, kiek tai sveika pačiam mokytojui ir kaipgi su jo kompetencijomis…

Mane visuomet atstumdavo žodis terapija. Gal dėl trumparegiškumo, gal dėl stereotipų. Tačiau penktus metus dirbdama mokykloje pastebiu, kad vaikams išties jos reikia, nes gyvenimo ritmas darosi vis labiau intensyvus, nebėra laiko sustoti, pabūti „čia ir dabar“. Tad kyla klausimas ar muzikos pamokos bendrojo lavinimo mokykloje neturėtų keisti krypties. O gal tai vyksta savaime?

Ši mintis verčia susidurti su dilema, kuomet nežinau ar visa mano, nors ir nedidelė akademinė patirtis yra reikalinga šiam darbui. Kita vertus, tuometinio Pedagoginio universiteto magistre, klausant doc. dr. Emilijos Sakadolskienės paskaitų, prisimenu, užkliuvo viena mintis – mokytojas, visų pirma, turi būti geras savo dalyko žinovas. Ir iš tiesų pritariu. Vyresnio amžiaus vaikams labai svarbu, kad mokytojas dalykininkas gerai išmanytų tai, ką dėsto. Kaip tai daryti, jau kitas klausimas. Na o kalbant apie mažuosius, ko gero, taip pat svarbus dalyko išmanymas. Tačiau čia jau reikia mokėti nusileisti iš aukštumų, į kurias muzikantas (atlikėjas), iki pedagoginio darbo lipa sunkiai, daug metų, įdėdamas daug jėgų nuo pat mažumės. Todėl toks nusileidimas dažnai gali būti skausmingas.

Skausmingo nusileidimo rizika yra ir dirbant su vyresnio amžiaus mokiniais. Ir čia, turbūt, yra svarbu neužsiliūliuoti savo paties troškimuose žinoti kuo daugiau, daryti kuo geriau ir, svarbiausia, žinoti kaip yra geriausia. Nusileidimas žemyn, perlipimas per savo ego ir nereikalavimas daugiau, nei mokiniai gali bendrojo lavinimo mokykloje, mano galva, yra svarbus. Kad ir kaip tai skausminga savo dalyką aukštinančiam mokytojui.

Straipsnyje Jonas Švedas rašo: „Muzikinis auklėjimas yra žymiai sudėtingesnis dalykas, negu muzikos teorijos ir solfedžiavimo mokymas. Jo pagrindan bene tikslingiausia būtų dėti mo kinio sąmoningumo ugdymą. Kiekvienas mokytojas turėtų surasti būdus, kaip kiekvieną aiškinamą dalyką įprasminti, kad mokinys muzikos ir dainavimo mokytųsi ne vien dėl to, kad mokytojas jį spaudžia, kad pataisa ar antriems metams toje pačioje klasėje palikimas graso, o dėl to, kad išsilavinimas muzikos ir dainavimo dalykuose kelia mūsų tautos kultūrinį lygį, tuo pačiu padėdamas mūsų tautai atsiekti didžiuosius uždavinius. “. Mintis aktuali ir šiandienai, ir, kiek raminanti, nes, pasirodo, ne man vienai, kad ir po aštuoniasdešimties, kyla problemų. Tad dalykinio kontakto su mokiniais paieška mokytojo darbe neišvengiama ir nuolatinė.

Kaip rašo straipsnio autorius, skonio formavimas svarbus, norint muzikos pedagogikoje pasukti kita linkme, nei einama iki „šiol“. Šioje vietoje vėl norisi kalbėti apie vartotojiškumą, kurį dabar mokyklose dažniausiai ir formuoja ne kas kitas, o mokytojai. Fonograma, neabsoliutinant – bene vienintelis būdas išprašyti vaikus kažkiek, kažką ir kažkaip pamuzikuoti. Ir visa tai prasideda jau darželiuose. Tad ką galima kalbėti apie vaiko sudominimą muzikavimu, kai viskas jau padaryta už jį ir jam belieka atmėgdžioti parazitines dainas iš televizoriaus. Tad gal visgi galėtumėme pasukti ta kita linkme?

Darbo, žinoma, reikėtų įdėti daug. Tikiu, kad Lietuvoje yra daugybė puikių mokytojų, iki kurių man alkūnėmis irtis. Tačiau ir savo kailiu tenka patirti, jog estetika ir grožis muzikoje vaikams gali būti artimi ir inspiruoti.

Prisimenu, besimokant M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje, man būdavo be galo sunku įsiminti klausomus kūrinius muzikos literatūros pamokose. Čia, ko gero, trukdė asmeninės savybės. Tad ir savo mokiniams pirmaisiais metais vengiau daryti muzikinių temų diktantus. Tiesą sakant, ir mintis nekilo. Bet kažkurį kartą, rungiantis su neišmanymu muzikos pedagogikoje, vienos klasės auklėtoja priėjo ir pasiūlė išbandyti. Taigi, tęsiu iki šiol.

Iš pradžių raukydamiesi, po kurio laiko mokiniai ima pažinti kūrinius ir nuo to, jog kažką žino, prisimena, džiaugsmas jų veiduose akivaizdus. O dažnai, jau paties muzikinio diktanto metu, nuostabu stebėti jų mąslius mąslius, protingus protingus ir jausmo perpildytus veidus, pvz., klausant J. S. Bach Čakoną iš Partitos smuikui d-moll, Nr. 2.

Kalbant apie mokinių muzikinio skonio lavinimą, paskutiniu metu vis aiškesne tampa mintis, jog muzikos istorijos pamokos įmanomos tik per muzikos klausymą, t.y. prie informacijos apie kompozitorių ar epochą prieinant iš kitos pusės, nei buvau pratusi besimokydama pati. Taigi, estetinis pasitenkinimas, priklausomai nuo to, kiek yra įmanomas konkrečiose situacijose konkretiems mokiniams, labai padeda „išeiti programą“. Nes kitaip, neretai susvyruoju ties savo pasakojimų prasmingumu, Dėl įvairių priežasčių.

Informacijos aplink tiek daug, kad pati savaime ji tampa tarsi beprasme. Nors, ko gero, tokia visuomet ir buvo. Istorijoje ir šiaip nesijaučiu tvirtai, tad, galimas dalykas, mano pasakojimai ne tiek laisvi, kad prie to dar galėčiau žongliruoti mokinių rašikliais ir traukti triušius iš jų kuprinių. Todėl renkuosi lengvesnį kelią, kuris akivaizdžiai pasitvirtina. O gal, kaip dažnai sakoma, mokinys užsidega nuo degančio mokytojo. Tad žibalą pirmiausiai pilu į ausis ir tik po to į smegenis. Mano pamokose pasiteisina. Rekomenduoju.

Ear on Fire

Ear on Fire, Dana Schutz (nuotr. wikiart.org)

Advertisements

Pasaka balta – NATOS

Dalinuosi kažkada savo parašyta kalėdine dainele mažiesiems. Ir, nors su jais esu dirbusi labai nedaug, praeitų metų Kalėdas pasitikome dainuodami (mok. J. Sarapinienė). Iš pradžių šiek tiek baiminausi, kad teksto vaikams bus per daug, tačiau jau antrosios pamokos metu jie pyškino žodžius atmintinai. Taigi, daina tikrai įkandama ir pirmai klasei.

Šią dainą taip pat esu išbandžiusi ir su suaugusiaisiais mėgėjų chore – melodija gana paprasta, tačiau dera su žodžiais, taigi ne aklai kartojasi. Klavišinių pritarimui reikia porą kartų prisėsti. Galima panaudoti ir kokį trikampį ar varpelį norimose vietose. Žodžiu, laisvė interpretacijai.

Tempas dainoje nenurodytas kaip ir dinamika. Rekomenduočiau dainuoti negreitai, o dinamika dėliojasi labai natūraliai, pagal muzikos tėkmę.

Pasaka balta Natos

1 psl.

Pasaka balta Natos

2 psl.

Pasaka balta Natos

3 psl.

Pasaka balta Natos

4 psl.

 

 

 

Ko jie klauso ir ką jie girdi? Apie Teletabius, kalnus ir debesis

senovinis skaičiuotuvas

Senovinis skaičiuotuvas (nuotr. ru.freepik.com)

Sakoma, kad iki Naujųjų metų (o dar geriau iki Kalėdų) reikia atlikti visus nebaigtus darbus. Tačiau aš vis dar skolinga 2015-iesiems, kadangi užduoties neatlikau ir į juos žengiau jau įsiskolinusi. Metas grąžinti.

Praeitų mokslo metų pirmajame pusmetyje su aštuntokais mokėmės muzikos kalbos elementų reikšmes, bandėme juos atskirti klausydamiesi muzikos. Ir nors daugeliui visa tai buvo nauja, struktūruota medžiaga jiems visai patiko (apie tai rašau įraše „Muzikos kalba – dar viena kalba, kuria galime susikalbėti“).

Tačiau tam, kad vaikai nesijaustų lyg įšokę į verdančio aliejaus puodą, pradžiai daviau jiems paprastesnę užduotį.

Kai kurie vaikai, net ir būdami mokykloje, bando užsikimšti ausis ausinėmis ir pasislėpti nuo aplinkinio vyksmo, jau nekalbant apie miesto gatvių Teletabius su milžiniškomis įvairių spalvų ausinėmis (jokiu būdu nesityčioju, ir pati savo biografijoje atrasčiau sociofobiją liudijančių faktų). Tačiau žiūrint į juos man vis kyla klausimas „o ką jie girdi?“. Kad klauso tai faktas, bet ar gilinasi į ką nors kas yra toje muzikoje (na, išskyrus žodžius, žinoma, nors kai kurie negirdi ir jų).

Taigi, pradžiai atlikau trumpą mokinių apklausą laisva forma (raštu), kurioje buvo klausiama kas jų klausomoje muzikoje jiems svarbiausia. Didžioji dalis atsakymų buvo: žodžiai, muzika, balsas bei niekas nesvarbu :). Pastarasis atsakymas kartojosi 3 kartus (2 berniukai ir 1 mergaitė), taigi nusiteikimas darbui labai jau akivaizdus :).

Tačiau kiti atsakymai parodė, kad vaikai nelabai žino kaip rasti tinkamų žodžių apibūdinimams, o gal ir apskritai pirmą kartą apie tai pagalvojo. Tad pamokoje trumpai pakalbėjome apie tai, jog muzika susideda iš daugybės elementų, taip pat svarbūs atlikėjai, tekstų prasmė. Tačiau kuomet susidūrėme su klausimu „o kaip dėl muzikos kurioje nėra teksto?“, vaikai pradėjo kalbėti apie instrumentus ir besivystančios melodijos svarbą. Štai šito momento aš ir laukiau.

music is how we decorate time

Menas (dailė) – tai yra tai, kaip mes dekoruojame erdvę; Muzika yra tai, kaip mes dekoruojame laiką (nuotr. outstandingpicsgallery.com)

Daugelis vaikų iki tol nebuvo pagalvoję, jog melodija yra judėjimas. Taigi, nusprendėme.. nors, kad neskambėčiau kaip supermamytė, teisingiau bus sakyti nusprendžiau aš, o padarė jie melodijos diagramą. T.y. nustačiau muzikinės atkarpos trukmę, o jie, orientuodamiesi pagal laikrodį ir melodijos eigą, piešė melodijos arba soluojančio instrumento diagramą pagal aukštį ir intensyvumą. Temos buvo kartojamos keletą kartų. O diagramos paruoštukas atrodytų maždaug taip, tačiau vaikai nesunkiai gali ir nusipiešti:

Diagramos lentelė Muzikos kalbos pamokai

Diagramos lentelė Muzikos kalbos pamokai

Na o vėliau sutarėme, kad diagramoje vaikai nupieš ir akompanuojančius instrumentus. Tad netikėtai vaikų diagramose atsirado KALNAI IR DEBESYS – jie patys juos taip pavadino ir džiaugėsi savo rezultatais.

Patiko ir man, tad su jų sutikimu pateikiu keletą pavyzdžių:

Muzikine diagrama nr 1Muzikine diagrama nr 2 Muzikine diagrama nr 3 Muzikine diagrama nr 4

P.S. Tik jokiu būdu vaikams nesakykite, jog turi gautis kažkas panašaus į kalnus ir debesis. Vaikams patinka jaustis originaliais, tad tegul jie atranda tuos kalnus ir debesis, o galgi atras ir ką nors visai kito.

P.P.S. Šiame įraše esančią informaciją ir paruoštuką galite laisvai naudoti savo pamokose, tad galite būti ramūs dėl savo karminių skolų :).

Tai visgi, spalviname ar piešiame? Vieno žmogaus diskusija

Su pradinės pakopos ar priešmokyklinio amžiaus vaikais esu dirbusi labai mažai, todėl pilnavertiškai diskutuoti apie tai, kas jiems geriau, iš tiesų negaliu. Tačiau noriu pasidalinti savo įžvalgomis.

Šį įrašą inspiravo vis labiau gausėjanti ir aktyvia tampanti socialinio tinklo facebook grupė Muzikos mokytojai. Ją kūriau todėl, kad man, pradedančiai mokytojai, prieš porą metų labai trūko informacijos ir dalinimosi ja tarp šios srities profesionalų. Tad dabar džiaugiuosi, jog yra vieta, kurioje galime padiskutuoti, pasidalinti, pasidžiaugti vienas kito pasiekimais.

Tačiau matydama tam tikras tendencijas noriu įkišti ir savo trigrašį. Štai nuotrauka įvykio, kuris suveikė inspiruojančiai:

facebook grupės Muzikos mokytojai printscreen

facebook grupės Muzikos mokytojai printscreen

Hm, aš tai būčiau ne už spalvinimą, o už piešimą. Pabandysiu pagrįsti:

Manau, vaikas pats bandydamas įkomponuoti instrumento detales savo piešinyje, geriau įsimintų kas ir su kuo „valgoma“. Ir, žinoma, kodėl. Idealiu atveju rinkčiausi pademonstruoti realų instrumentą. Mažiau idealiu – jo nuotrauką ar video. Na ir ko gero tikrai nesirinkčiau kažkieno gremėzdiškai pieštų paveikslėlių, kuriuos vaikas teturėtų nuspalvinti.

Suprantu, jog muzikos pamoka – tai ne piešimo pamoka. Joje, ko gero, „teisingai“ piešti ir neišmoktume, bet bent jau neišsiugdytumėme komplekso, jog nemokame piešti taip „gražiai“, kaip nupiešta paruoštuke.

Galbūt mano nuomonė nebus populiari, bet manau, jog geriau nupiešti vieną instrumentą, nei nuspalvinti kelis. Tegul ir nespės vaikai „išeiti viso kurso“, bet bent jau gerai įsivaizduos koks yra tas vienas instrumentas, kurį jie nupiešė.

Vaikai yra linkę atkreipti dėmesį į smulkias detales ir kur kas subtiliau suvokia pasaulį nei daugelis suaugusiųjų, tad ar nėra taip, jog siūlydami vaikams piešinėlius spalvojimui tiesiog ugdome jų mechaninius įgūdžius? (Tai iš esmės nėra blogai, vaiko motoriką taip pat svarbu lavinti. Bet ar tam skirta muzikos pamoka?)

Šiuo atveju prieštaraujančiųjų dalis turbūt pasiskųstų, jog ir taip nieko nespėja, atlyginimas mažas, darbų daug, nėra priemonių, trūksta idėjų ir apskritai visi vaikai monstrai (na, čia gal kiek padauginau. Dėl vaizdingumo 🙂 ). Betgi tokiai pamokai būtent nieko ir nereikia – jokių ypatingų priemonių ar resursų. Tereikia ramaus, įtaigaus pasakojimo ir muzikos (o su ja juk neturėtų kilti problemų…).

Kartais gali pasirodyti, jog mokytojo darbe vyrauja toks didelis chaosas, jog jis vos spėja plėšti vieną popieriaus pakuotę po kitos ir spausdinti, spausdinti, spausdinti piešinėlius bei kitus paruoštukus savo mokiniams. O juk vaikai be galo empatiški, dar neturi tos suaugusiesiems būdingos kengūros sterblės, kurioje „gyvena jų vaikas“. Chaotiška mokytojo būsena labai greitai perduodama ir vaikams, vaikai tampa neramūs, o jų darbuose tai taip pat atsispindi.

[Čia dar viena „stotelė“, kurioje sustojęs mokytojas turėtų susimąstyti jei mato, jog vaikai užduotis atlieka atmestinai.]

Stotelė prie J. Balčikonio gimnazijos

Štai kokia nuotrauka pasitaikė 🙂 Stotelė prie J. Balčikonio gimnazijos (K. Cemnolonskio nuotr., http://www.delfi.lt)

(o čia ir visas straipsnis, jei ką domina)

Hello Kitty muzikuoja (paveikslėlis iš http://azcoloring.com/instrument-coloring-pages)

Hello Kitty muzikuoja (pav. iš http://azcoloring.com/instrument-coloring-pages)

Mano manymu vaikai mėgsta tikrovę ir iš jos kuriasi fantaziją, žaidimą. Taip jie bandosi savo jėgas būsimam suaugusiojo gyvenimui. O kai mes jiems pasiūlome kažkieno labai jau nelabai nupieštą pavyzdį, t.y. kažkieno kito skubotą fantaziją, ką jie tuomet susikurs..? Galbūt šis klausimas ir skamba metafiziškai, bet kodėl gi nepasikankinus į jį atsakant :).

Taigi, jei norisi tylos klasėje (o taip, muzikos mokytojas irgi žmogus, todėl penktą pamoką iš eilės to tikrai norisi!), manau geriau yra leisti vaikams nupiešti tai, ką jie mato ir būtent taip, kaip JIE mato.

Aš ir pati save vis pagaunu ties noru (o kartais ir ties veiksmu) savo darbą atlikti kuo greičiau, patogiau man, bet ne vaikams. Tad tokiais atvejais stengiuosi sumažinti pavarą ir gilioje kengūros kišenėje ieškau to, kuris man gali atsakyti į visus klausimus – „savo vaiko“.

Kengūriukas

Kengūriukas (nuotrauka iš http://www.cringel.com/node/622)

Dainavimas užsienio kalba ir mitinguojantys ežiai

mitinguojantys ežiai

mitinguojantys ežiai

Per dainavimo pamokas su mokiniais retkarčiais padainuojame kūrinių kitomis kalbomis nei lietuvių ar anglų. Žinoma, anglų yra pati „geriausia ir apskritai normali kalba!“, lyginant su kokia italų ar prancūzų. Apie vokiečių išvis galima patylėti… O rusų štai arba patinka, arba nepatinka – viduriuko nėra.

Tačiau, nepaisant to, jog aptariame dainavimo užsienio kalba naudą (kitokia artikuliacija – vadinasi smegenys vystosi, nauja patirtis ir įgūdžiai, praktinis pažinimas, bandymas pajusti kokius pojūčius „ant savo liežuvio“ nešiojasi italai, prancūzai ar vokiečiai ir kt.), neretai tenka susigrumti su mitinguojančių ežių komanda, o repetuojant pasitaiko ir įvairių kuriozų vienaip ar kitaip paįvairinančių pamoką.

Štai praeitais metais su devintokais dainavome dainą suomių kalba. Staiga bedainuojant nugirdau riebų keiksmažodį, sklindantį iš vieno ežio lūpų, todėl įsivėliau į konfliktą, kurį narpliojant paaiškėjo, jog jis tiesiog bandė ištarti vieną iš dainos žodžių. Taigi, šioje vietoje tinka priežodis, jog „kiekvienas matuoja pagal savo sugedimo laipsnį“. Hm… Arba – su mokyklos ansambliu dainuojame dainą, kurios pirmas žodis italų kalba yra Chissa. O štai mokinių šis kūrinys yra vadinamas tiesiog „Kysa“, kas dažnai priverčia smagiai pasijuokti.

Tačiau, nepaisant to, jog mokantis naują kūrinį kartais tenka susidurti su mokinių nepasitenkinimu, galų gale džiugu stebėti kaip mokymosi eigoje ežiai susipakuoja savo transparantus, o viešo pasirodymo metu jų akyse sužimba pasididžiavimas.

Na, įrašo pasmaginimui pridedu video, kuriame galima pamatyti ką, galbūt, žmonės girdi už kadro, kuomet dainuojame nepažįstama jiems kalba 🙂 (gal kiek ir per „riebus“ šis video, na bet tebūnie..).

</p

O čia reanimacijai išties geras ir subtilus scenos jumoras su puikiu atlikimu:

Trumpa konferencijos „Muzikos mokytojas mokykloje“ apžvalga

Muzikos mokytojų konferencija

Muzikos mokytojų konferencija

Jau beveik prieš savaitę prabėgusi konferencija „Muzikos mokytojas mokykloje“, vykusi Vilniaus miesto savivaldybės Tarybos salėje, mane sudomino kai kurių pranešimų temomis, o ir tiesiog norėjosi jau ištrūkti iš mokyklos, susitikti su bendraminčiais ir praplėsti akiratį.

Taigi, nors pasiruošimo konferencijai metu galima buvo pamatyti, jog yra kažkokių techninių nesklandumų, konferencija prasidėjo beveik metu – vos keliomis minutėmis vėliau nei buvo planuota. Taigi, gera pradžia – pusė darbo.

Kaip ir buvo numatyta rengėjų (Vilniaus miesto muzikos mokytojų metodinis būrelis), konferencijos pradžioje vyko dviejų renginių anketinės apklausos apibendrinimas (Rolandas Aidukas, Vilniaus miesto muzikos mokytojų metodinio būrelio pirmininkas, mokytojas ekspertas) ir nugalėtojų apdovanojimai, kuriuos teikė Vilniaus miesto savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto departamento Švietimo skyriaus vedėjas Džeraldas Dagys. Kažkodėl buvau praleidusi informaciją apie tokius renginius kaip III Vilniaus miesto mokinių muzikos olimpiada ir Lietuvos mokinių konkursas „Muzikos olimpas“ . O gal tiesiog neatkreipiau dėmesio, kadangi visgi šiuose renginiuose labiau tinkama dalyvauti muzikos mokyklų moksleiviams.

Iš tiesų, norėtųsi, kad būtų organizuojami renginiai, labiau prieinami bendrojo lavinimo mokyklų mokiniams. Lietuvoje labai trūksta grandies, užpildančios tarpą tarp specializuotų mokyklų mokinių ir mokinių, kuriems muzikavimas nėra įdomus. Tačiau yra ir tokių, kurie, dėl vienokių ar kitokių priežasčių, neturi įgūdžių atlikti sudėtingus teorinius testus ar savarankiškai kurti kūrinius. Ta vidurinė grandis moksleivių taip pat galėtų būti kažkaip įtraukiama, jiems sudaromos kiek kitokios sąlygos, kadangi, sprendžiant iš atsiliepimų, pastarieji renginiai buvo labiau tinkami mokiniams, lankantiems muzikos mokyklas.

Smagu paminėti, jog apdovanojimai, nors ir truko apie valandą, neprailgo. Muzikinis intarpas, kurį atliko Darius Burinskis (mokytoja Vida Knizikevičiūtė) sužavėjo puikia technika ir gilia interpretacija. Atlikėjas buvo apdovanotas gausiais plojimais ir iškviestas bisui!

Po apdovanojimų dalies iki tol buvusi pilna salė gerokai ištuštėjo. Prasidėjo rimtoji konferencijos dalis – pranešimai. Visų pranešimų išgirsti neteko, kadangi po pietų pertraukos jie buvo išskirstyti į dvi sekcijas. Tačiau ir ne visus girdėtus norėtųsi minėti. Nežinau ar tai įmanoma, bet būtų smagu jei vyktų kokia nors kokybinė pranešimų atranka, kadangi vienas iš klausytų tebuvo jau visiems gerai žinomos teorinės medžiagos suvedimas į skaidres ir perskaitymas. Tokie pranešimai, deja, neturi prasmės. Gal problema ta, kad pranešimo sąvoka nėra sukonkretinta. Kiek suprantu, pranešimas turėtų būti nudirbto SAVO, o ne kitų darbo apibendrinimas.

Šioje vietoje svarbu paminėti tai, jog konferencija buvo NEMOKAMA, tad nemažai muzikos mokytojų turėjo galimybę pasiklausyti jiems įdomių temų, todėl dovanotam arkliui smarkiai į dantis nežiūrėsiu. O ir šiaip dėl vieno pranešimo nėra ko „kelti bangų“ (atleiskite už žargoną) :).

Iš 10-ies pranešimų paminėčiau 6-is:

Rūta Kociūtė Agafovienė skaito pranešimą

Rūta Kociūtė Agafovienė skaito pranešimą

  1. Rūta Kociūtė Agafonovienė (Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijos mokytoja ekspertė) skaitė pranešimą „Psichologinių veiksnių reikšmė lavinant klasikinio dainavimo pagrindus“. Buvo išties įdomu klausyti pranešimo, paremto patirtimi ugdant jaunuosius dainininkus. Pranešėja aktualizavo vaikų charakterio tipus (flegmatikas, melancholikas, sangvinikas, cholerikas) ir numatė darbo specifiką su kiekvieno charakterio tipo vaiku atskirai. Vienintelis pranešimo minusas – vaizdinės medžiagos trūkumas,- išlepusiai publikai būtų buvę daug patogiau įsisavinti informaciją :).
  2. Galina Savinienė (Vilniaus Algirdo muzikos mokyklos mokytoja ekspertė) skaitė pranešimą „Lietuvių liaudies dainų analizė muzikos rašto ir kultūros pažinimo bei solfedžio pamokose“. Pranešimas buvo įdomus tuo, jog buvo pateiktos metodinės priemonės darbui su pradinėmis klasėmis. Pradinių klasių moksleiviai, atlikdami pratybas, skatinami atskirti muzikos kalbos elementus, juos įvardinti, pagalbinėmis priemonėmis
    Galina Savinienė skaito pranešimą

    Galina Savinienė skaito pranešimą

    pasitelkiamos spalvos. Išties puikus pranešimas, aiškūs pavyzdžiai. Pranešėja mini, jog „pradinėse klasėse lietuvių liaudies dainos turi būti pagrindiniu mokymosi šaltiniu“. Sunku būtų nesutikti.

  3. Diana Mikienė (Vilniaus Karoliniškių muzikos mokyklos mokytoja metodininkė) pristatė leidinį vaikų chorui „Dainų kelionės“. Leidinys pasirodė įdomus tuo, jog jame derinami užsienio kūrėjų kūriniai ir tekstai lietuvių kalba, kuriuos parašė pati leidinio autorė. Kaip autorė minėjo, prieš galutinį variantą, ji daug kartų pati dainuoja kūrinius, įsitikina, kad dainuoti būtų patogu. Deja, nespėjau pasidomėti, „pačiupinėti“ leidinio. Galbūt kiltų daugiau minčių aprašant šią kūrinių knygelę. Tačiau pristatymas buvo labai šiltas, malonu buvo klausytis.
  4. Jūratė Buožienė (Vilniaus Algirdo muzikos mokyklos mokytoja) skaitė pranešimą tema „Muzikos ir dailės formų sugretinimo galimybės pedagogikoje“. Įspūdingas pristatymas su daugybę dailės darbų vizualizacijų. Galima pasidžiaugti, kad Algirdo
    Diana Mikienė pristato leidinį

    Diana Mikienė pristato leidinį

    muzikos mokykla savo gretose turi tokių kūrybingų mokytojų.

Klausant pranešimo visgi kilo klausimų kaip, gretinant formas dailėje ir muzikoje, pamokų metu dirbama su vaikais, kaip ieškoma paralelių. Tiesa, pranešėja pateikė vienos iš savo mokinių dailės darbą, pasakojo, jog mokyklos dainininkai atliko kūrinius darbo pristatymo metu. Tačiau visgi pritrūkau konkretesnės informacijos. O gal visgi kažką praleidau. Gali būti ir šitaip…

  1. Tamara Tretjakova (Vilniaus darželis-mokykla „Berželis“, Vilniaus Levo Karsavino vidurinė mokykla, mokytoja metodininkė) pristatė autorinę knygelę „Spalvotos dainelės“. Mokytoja pasitelkė ir mažuosius pagalbininkus, kurie atliko daug mažų dainelių. Svarbu paminėti tai, jog, dirbdama su rusakalbiais vaikais, mokytoja dainų pagalba juos moko ir lietuvių kalbos, t.y. tekstai rašomi rusų ir lietuvių kalbomis. Tokiu būdu vaikai geriau supranta apie ką dainuoja, geriau įsisavina informaciją.

    Jūratė Buožienė skaito pranešimą

    Jūratė Buožienė skaito pranešimą

  2. Airida Borovikovaitė (Vilniaus Balsių pagrindinės mokyklos mokytoja) skaitė pranešimą „Menų mokyklose besimokančių paauglių požiūris į chorinį dainavimą. Pranešėja pateikė išsamią tyrimo analizę. Džiugu, kad Lietuvoje atsiranda vis daugiau informacijos, susijusios su paauglių muzikinio ugdymo temomis. Tačiau pranešimas buvo kiek „sausokas“. Nors gal taip ir priklauso moksliniam tyrimui.

Na o konferencijos pabaigoje teko išgirsti dr. Eirimo Veličkos pranešimą-apžvalgą iš Tarptautinės muzikinio ugdymo asociacijos (ISME) 31-osios pasaulinės konferencijos Brazilijoje. Konferencijos pabaigai tokia apžvalga puikiai tiko. Buvo smagu išvysti spalvingas nuotraukas (kurių iš to smagumo taip ir neperfotografavau) ir, tiesą sakant, kiek nutįso seilė dėl tokios nuostabios kelionės ir patirties. Klausydamas tokių pranešimų supranti, kad viskas įmanoma ir kad nesi visiškai vienas su savo supratimu apie muzikinį ugdymą ir muzikos mokytojo veiklą.

Na, ne tokia ir trumpa ši apžvalga gavosi. Bet gal bus kam naudinga. Sėkmės!

Skaitykite ir praeitų metų reporatažą išmokslinės praktinės konferencijos „Šiuolaikinio muzikos mokytojo edukacinė veikla“.

 

Muzikos kalba – dar viena kalba, kuria galime susikalbėti

saint saens dramblys

C. Saint-saens dramblys

Šiais metais pirmą kartą mokau aštuntokus (turint omenyje, kad apskritai mokykloje dirbu antrus metus). Jie, lyginant su praeitų metų mano galvos skausmu mustangais devintokais, yra 4 kartus „įdomesni“ egzemplioriai. Maža to, jog, jaučiu, jie turi didelę baimę mokytojams (kas man asmeniškai nėra labai priimtina ir apie tai galbūt kitoje temoje), jie dar ir viso labo pradžiamoksliai muzikos istorijoje ir teorijoje.

Šiemet nagrinėjame muzikos kalbą – kaip, kas ir su kuo „valgoma“. Aiškinamės sąvokas (kas man atrodo labai svarbu) ir bandome muziką ne tik pajusti, bet ir suprasti. Kaip vieną iš pagrindinių argumentų atsakant į klausimą KODĖL REIKIA MOKYTIS MUZIKOS naudoju tą, jog muzikos kalba – tai dar viena kalba, kuria galime susikalbėti. Turiu pasakyti – veikia.

Muzikos kalba vadinu tai, į ką įgudęs muzikantas neatkreiptų dėmesio – dinamika, metras* (nes jis kai kuriems savaime suprantamas, o kai kuriems bandant atskirti sukelia ypatingų sunkumų), atlikėjai, jų diapazonas, tempas, faktūra ir muzikos charakteris.

Šie kalambūrai 8-okams iš pradžių buvo labai nepriimtini. Užtruko, kol išsiaiškinome sąvokas. Teko pasitelkti ir vaizdines ar, kitaip tariant, čiuopiamąsias priemones, aiškinant, pvz., tokį žodį kaip faktūra. „Sąskaita faktūra?“ – klausia viena mergaitė. „Ne – megztinis arba džemperis“ atsakau aš.

Taigi, išsiaiškinus visas sąvokas mąsčiau kaip čia tiems 8-okams viską pateikti priimtiniau, kaip juos paskatinti įsiklausyti ir išgirsti. Tad sudariau tokią lentelę, kuria vadovaujantis jie ypač dėmesingai stengėsi įvardinti ką girdi. Taip pat palikau erdvės interpretacijai ties skiltimi „charakteris“, kadangi dažnu atveju kiekvienam jis atrodė skirtingas.

Rekomenduoju išbandyti. Mano 8-okams labai patiko ir, pagaliau, susikalbame 🙂

Pateikiu 7, mano manymu, svarbiausius ir pirmą kartą susidūrusiam įmanomus atpažinti elementus. Manau, šis pratimas lavina gebėjimą įsiklausyti ir suteikia džiaugsmą atpažįstant.

*Skiltyje „Metras“ mokinių prašau įsiklausyti į pulsaciją (iš 3-jų ar 4-ių), o ne atspėti konkretų metrą (visgi veiksmas vyksta ne muzikos mokykloje).

Pateikiu variantus PDF ir DOC formatais


(adsbygoogle = window.adsbygoogle || []).push({});

Muzikos kalba PDF ir Muzikos kalba DOC

Sėkmės išbandant!