Atvira muzikos pamoka su 3 klase Raguvos gimnazijoje (mok. Ingrida Bučinskienė)

Kelionė

Ketvirtadienis. 2018 lapkričio 22 d. Riedu automobiliu į Panevėžio pusę. Viduryje autostrados navigacija maloniu balsu siūlo sukti į dešinę. Nesiginčiju. Papuolu į žvyrkelį, kuriuo jau ne kartą yra tekę važiuoti link Raguvos lankyti bičiulių. Tad ir šįkart kelionės tikslas – Raguva. Tik reikalai visai kiti.

Facebook Muzikos mokytojų grupėje jau kurį laiką ieškojau galimybės pakliūti į svečius, stebėti muzikos pamokų kitose Lietuvos mokyklose, mat po truputį ėmiau justi, jog imu užsikonservuoti savojoje. Taigi, po ilgų paieškų kur apsilankyti, buvau nekitėtai pakviesta į Raguvos gimnaziją. Joje jau septynerius metus dirbanti Ingrida Bučinskienė organizavo atviras pamokas 3-ioje ir 8-oje klasėse.

Raguvos gimnazija

Raguvos gimnazija

Navigacija atvedė prie didelio, keturių aukšto pastato, visai šalia bažnyčios ir nedidelio parko. Mokyklos aplinka pasirodė sutvarkyta nepriekaištingai. Išlipus iš automobilio tvyrojo nedideliems miesteliams būdinga tyla ir jaukumas. Tad pradėjau įtarti, jog laukia įkvepianti patirtis.

Raguvos gimnazijos parkas

Raguvos gimnazijos parkas

Raguvos gimnazijos teritorija

Raguvos gimnazijos teritorija

Mokykloje buvau pasitikta labai svetingai, palydėta į kambarėlį, kuriame galėjau nusivilkti viršutinius drabužius, o vėliau ir į trečią aukštą, kuriame jau šurmuliavo nedidelis būrelis mokytojų iš kitų mokyklų. Susipažinome ir su Ingrida. O netrukus prasidėjo pirmoji atvira pamoka 3-iai klasei.

Nors su pradinės pakopos mokiniais esu susidūrusi visai nedaug, visgi nekantriai laukiau pamokos pradžios.

Atvira pamoka su 3 klasės mokiniais

Pasisveikinimas

Į klasę sugužėję mažyliai tvarkingai susėdo į pailgintą puslankį. Ir nors mokykloje skamba du skambučiai – pirmasis, kviečiantis vaikus į pamoką, o antras – žymintis pamokos pradžią, visgi ją pradėjome iškart po pirmojo. Žinoma, su nekantriu vaikų pritarimu.

Pamoka prasidėjo nuo pasisveikinimo, kuriame, dainuodami, tam tikroje melodijos vietoje jie susiliesdavo tai rankomis, tai kojomis, o kartais ir sėdynėmis.

Medžiagos kartojimas

Toliau vaikai su mokytoja pasikartojo praeitos pamokos medžiagą. Šioje pamokoje skambėjo epochų pavadinimai – Renesansas, Barokas, Romantizmas ir „Šie laikai“.

Kadangi, kaip ir minėjau, su mažaisiais muzikuodama beveik nesusiduriu, epochų pavadinimai trečiai klasei pasirodė labai sudėtingi. Nenumaniau kaip pamoka vystysis toliau. Tačiau vaikai su mokytojos pagalba pasikartojo, prisiminė ir, nors buvo dvejojančių, atrodė, jog tokios sudėtingos konstrukcijos žodžiai jiems visai gerai „prilipo“.

Muzika per judesį

Po kartojimo, mokytoja pasiūlė vaikams pakeliauti laiko mašina ir judesiu patirti kiekvienos epochos muzikos charakterį. Judesius ir šokio žingsnelius vaikai, matyt, jau žinojo iš ankstesnių pamokų. Judesiai buvo labai charakteringi kiekvienai epochai ir puikiai atliepiantys muziką. Žavu buvo stebėti kaip vaikai mėgavosi procesu.

Prieš šią užduotį mokytoja suteikė galimybę vaikams, nenorintiems judėti, stebėti pamoką sėdint. Sėdėti pasirinko du ar trys vaikai. Tačiau jie puikiai įsitraukė. Stebėdami aktyvų vyksmą prie pat savęs, sėdintieji neturėjo laiko nuobodžiauti ir bent minimaliais judesiais įsitraukė į muziką. Tiesa, kaip ir 12-a pamoką stebėjusių mokytojų.

Pasiūlymas pasirinkti aktyvų arba pasyvų dalyvavimą šioje pamokoje labai pasiteisino. Tai buvo puiki sąlyga atliepti konkretaus vaiko tuometinę būseną, sukurti saugią atmosferą būti klasėje. Tačiau nesu tikra ar būtų pavykę lygiai taip pat gerai, jei vaikams nebūtų sukurta tinkama erdvė. Nes čia, sėdėdami beveik ratu, jie neturėjo galimybės atsiriboti nuo veiksmo. Todėl tapo akivaizdu, jog planuojant tiek aktyvų, tiek pasyvų vaikų įsitraukimą pamokoje, išties būtina numatyti kaip vaikai išsidėstys erdvėje.

Po šios veiklos, įraudusiais žandais, vaikai susėdo ir su susidomėjimu laukė naujų užduočių. Išties, nuostabu pastebėti kaip smarkiai teigiamai vaikus veikia judesys. Mokytojai paprašius ir vėl pakartoti epochų pavadinimus, vaikai tai darė su kur kas didesniu entuziazmu – garsiai ir labai vieningai. Taigi, galima sakyti, dėka judesio, suaktyvino gebėjimą labiau įsiklausyti į ritmą ir į vienas kitą.

Ritmas

Ekrane pasirodė ritminiai piešiniai po du taktus. Kiekvienas jų atspindėjo ką tik vaikų pamokoje naudotą judesio ritmą, būdingą skirtingoms epochoms.

Prieš pradedant ritmuoti, mokiniai paaiškino koks yra konkretaus ritminio pavyzdžio metras. Ritmams vaikai galėjo siūlyti savo sugalvotus kūno perkusijos atlikimo būdus. Jie puikiai įsitraukė ir siūlė skirtingus variantus – ploti, ploti per kelius, trypti kojomis ar spragsėti. Iš pradžių užrašytą ritmą pamėgindavo atlikti be pritarimo, o vėliau tai darė su skambančia muzika.

Įsivertinimas (žinios) – tęstinis pažangos stebėjimas

Prieš įsivertinimą mokiniai dar kartą pasikartojo epochų pavadinimus. Iš tiesų, pamokoje kartojimas vyko gal 5-7 kartus, tačiau tiksliai užfiksuoti man nepavyko.

Šioje vietoje būtinai turėčiau paminėti ir tai, jog muzikos klasė, kurioje vyko pamoka, buvo labai gerai pritaikyta įvairioms veikloms. Tad prieš įsivertinimą, išvažiavo lenta ant ratukų – na, tokia plastikinė, ant kurios galima rašyti markeriais. Joje jau buvo nupiešti 3 dideli laipteliai, virš kurių kabojo vienos spalvos lapeliai su vardais ir rezultatais iš praeitos pamokos ta pačia tema, su lygiai tokia pačia užduotimi.

Įsivertinimas muzikos pamokoje

Įsivertinimas muzikos pamokoje

Tad ir po šios pamokos kiekvienas mokinys, lipniame, tik jau kitos spalvos lapelyje įrašęs epochų pavadinimus (priklausomai nuo to, kiek jų prisiminė), prilipdė jį tam skirtoje vietoje. Vaikai, prisiminę visų epochų pavadinimus, lapelius klijavo ties aukščiausiu laipteliu.

Įsivertinimas muzikos pamokoje

Įsivertinimas muzikos pamokoje

Toks įsivertinimo būdas skatina ne tik savo asmeninės pažangos, bet ir visos klasės pažangos stebėjimą. Štai, praėjusią pamoką prie antrojo laiptelio buvo priklijuota 11-a lapelių, o šią – jau 8-uoni.

Priklausomai nuo laiptelio, kurį tą pamoką pasiekė vaikai, jie buvo apdovanoti įvairiaspalviais saldainėliais – kiekvienas laiptelis žymėjo tam tikrą saldainio spalvą. Taigi, iš esmės apdovanoti buvo visi vaikai, tik saldainių spalvos skyrėsi.

Muzikavimas instrumentais

Po įsivertinimo vaikai pabiro ant paaukštintos scenos. Pasirinkę instrumentus – dūdeles, džambes, nedidelius tamburinus, o viena mergaitė ir elektroninį pianiną klavesino tembru, ėmė groti menuetą.

Buvo smagu stebėti, jog kiekvienas vaikas galėjo rinktis kuriuo instrumentu groti, priklausomai nuo savo gebėjimų. Tai, ko gero, pirminė muzikos mokytojo prievolė – atsižvelgti į vaiko gebėjimus ir padėti jam muzikuoti kartu su visais. Grojama buvo dviem būdais – be fonogramos ir su ja. Po kelių bandymų vaikai pripažino, jog be fonogramos susiorientuoti ir įsiklausyti buvo žymiai lengviau.

Taigi, nustebino puikus būdas vaikams įrodyti kodėl muzikuoti su fonograma nėra gerai. Tokia smulki mokytojo gudrybė gali visam gyvenimui suformuoti vaikams subtilesnį muzikinį skonį, suvokimą kaip svarbu įsiklausyti.

Dainavimas

Pirmoji nuskambėjo l. l. daina „Aš turėjau brolį Mikitiu“. Šios dainelės uždainiuose vaikai imitavo įvairius instrumentus. Tad prieš pradedant, mokytoja dar sykį pabandė įtraukti vaikus į pamokos temą ir klausė kokioms gi epochoms jie galėtų būti būdingi. Vaikai ir vėl minėjo pavadinimus, kuriuos mokėsi pamokoje prieš tai.

Vėliau mokytoja leido vaikams rinktis dar vieną dainą, kurią norėtų dainuoti. Visi kaip vienas nubalsavo už „Povilą“. Nesu tikra ar būtent toks yra dainos pavadinimas. Tačiau vaikai atrodė nusiteikę labai entuziastingai. Tad „Povilas“ nuskambėjo taip, jog trūko tik fejerverkų!

Įsivertinimas (praktinis muzikavimas)

Šios atviros muzikos pamokos metu turėjome galimybę patirti kaip svarbu kūrybiškai išnaudoti klasės erdvę. Kadangi klasė turėjo tris laiptelius (gražus leitmotyvas), vedančius į nedidelę sceną, vaikai buvo paprašyti atsistoti ant to laiptelio, ant kurio jautė, kad gali užlipti po muzikavimo instrumentais ir dainavimo pamokoje dalies.

Vėliau, paklaustas žodžiu, kiekvienas vaikas galėjo papasakoti kaip jam sekėsi groti menuetą, dainuoti. Matyt, dėka saugios atmosferos klasėje, mokiniai sugebėjo tikroviškai įsivertinti savo pasiekimus, atrodė nebijantys įvardinti kas sekėsi sunkiau, o kas labai gerai pavyko.

Pamokos refleksija

Po pamokos mokytoja paklausė trečiokų kaip šie jautėsi pamokoje, kurią stebėjo net 12 mokytojų, ir vaikai turėjo galimybę pasidalinti. Vieniems buvo baisu susidurti su nepažįstamais žmonėmis. Kiti jautėsi drąsiai. Tai – be galo šauni pamokos pabaiga, kuomet buvo parodytas dėmesys kiekvienam mokiniui, jo išklausoma.

Stebint Ingridos Bučinskienės pamoką, buvo įdomu patirti, jog visa medžiaga joje – tarpusavyje susijusi, panaudotos įvairios muzikavimo formos. Pamokos tempas pasirodė labai optimalus – nei pernelyg intensyvus, nei leidžiantis nuobodžiauti. Įdomu buvo stebėti ir tai, kaip kas kart kartojant, vaikai vis geriau įsimena sudėtingus epochų pavadinimus. O darbo įsivertinimas pamokoje pradžiugino tuo, jog vaikams tai buvo natūrali pamokos dalis, kurioje kiekvienas išliko atviras ir jautėsi saugus, Tad likau sužavėta.

Advertisements

Refleksija po dr. Eirimo Veličkos seminaro „Pasaulio tautų muzika“

dr. Eirimas Velička seminare „Pasaulio tautų muzika“

Kada žmonės bijo? – Kuomet nežino.

Šią frazę galima būtų taikyti plačiai ir visose srityse. Tačiau šįkart pakalbėkime apie kitų kultūrų muziką ugdymo procese.

2018 metų 21 d. įvyko dr. Eirimo Veličkos seminaras muzikos mokytojams „Pasaulio kultūrų muzika“. Šį žmogų muzikos mokytojai gerai pažįsta iš jo ruoštų vadovėlių, kuriuose, šalia lietuviškų dainų, autorius stengiasi pateikti ir įvairių kitų šalių muzikos pavyzdžių.

Kai tema, kurios bijome, ima vis dažniau pasirodyti viešumoje, apie ją sužinome vis daugiau – ji tampa labiau apčiuopiama, kur kas artimesnė, nebe tokia nesuprantama. Taip atsitiko ir šįkart. Dr. Eirimas Velička, jau kurį laiką su muzikos mokytojais dalinęsis savo patirtimis internetinėse erdvėse, kitų kultūrų muziką pristatė nedidelei muzikos mokytojų auditorijai LMTA II-uosiuose rūmuose. Tad šis seminaras tapo dar vienu laipteliu į mums tolimų kultūrų pažinimą. Ir nors prie temos prisilietėme tik vos, Lietuvos kontekste šis laiptelis yra aukštas ir status.

Seminaro pradžioje nuskambėjo kompozitoriaus Juliaus Juzeliūno citata: „Europietiška muzikos kultūra pasaulyje sudaro ryškią mažumą“. Todėl kalbėti pradėjome nuo to, jog vartant lietuviškus muzikos vadovėlius galima susidaryti visiškai priešingą įspūdį – be Europos ir Šiaurės Amerikos, juose sunku atrasti kitų tautų muzikos pavyzdžių, kuriuos galėtumėme panaudoti pamokose. Ir tai gana suprantama, nes, pasikartojant, tai, kas nepažįstama – kelia baimę. Ar bent jau nerimą, jog ėmusis pritrūks jėgų/įgūdžių visa tai tęsti/suprasti. Apie kitų kultūrų muziką Lietuvoje žinoma išties nedaug.

Viena pagrindinių priežasčių, dėl kurios, kaip patys teigė, seminaro dalyviai nutarė pasigilinti į šią temą, buvo ta, jog Lietuva vis labiau, o galbūt galima sakyti ir vėl arba ir toliau tampa (tęsia tapsmą) multikultūrine šalimi. Lietuvoje nuo seno gausu įvairių Europos tautų gyventojų, tačiau po truputį pildomės ir žmonėmis iš mums tolimų kultūrų. Klasėse atsiranda vaikų, kurių šaknys Azijoje, Afrikoje, Indijoje. Todėl svarbu vieniems kitus pažinti. O kas, jei ne menas gali padėti tai padaryti .

„Negalime maitintis vien muzikiniais konservais“ – taip dr. Eirimas Velička nusakė ir vieną opiausių problemų, šiuo metu įgyjančių pagreitį dėl priemonių, užtikrinančių greitą informacijos sklaidą. Tarp jų ir socialiniai tinklai, kuriuose netrūksta muzikos pedagogų, ieškančių lengvesnio kelio – prašančių pasidalinti natomis, fonogramomis ar pamokų planais, tačiau mažai besigilinančių į tai, kas iš tiesų juos pačius atskamba, jiems atrodo tikra ir būtent šiais pjūviais pasiteisina pamokose.

Taigi, šio seminaro metu galėjome pamatyti puikų pedagoginį pavyzdį, kuomet dalyviai nebuvo „prikimšti“ begale metodinės medžiagos, bet jiems atveriamos durys į naujų pasaulio muzikos erdvių (plačiąja prasme), požiūrių, naujų kultūrų pažinimą. Na o metodikai ar konkrečioms priemonėms gimti sąlygas suteikia mokytojo smalsumas ir kūrybiškumas. Ir iš tiesų, kartais viskas yra taip paprasta, jog, (pavyzdys iš seminaro) pritaikant visiems gerai žinomą Hans Zimmer muziką iš filmo „Liūtas karalius“, vaikus gana nesunkiai galima mokyti trigarsių per šio kūrinio dainavimą, t.y. dainuojant ne tik melodinę partiją, bet ir pritariant trigarsiais (išskaidytomis funkcijomis).

Taip pat seminare dainavome kaimynų latvių ir estų dainas, mokėmės Indijos solfedžio pradmenų, kalbėjome apie įvairių kultūrų muzikos sistemas, instrumentų klasifikacijas pagal tai, kas yra garso nešėjas, koks yra jo išgavimo būdas ar medžiaga, iš kurios instrumentas pagamintas. Taip pat keliavome istoriniais instrumentų keliais, klausėmės muzikos ir patys, gana įprastomis priemonėmis, kūrėme mums neįprastą muziką.

Turiu pasidalinti, jog man labiausiai patinka, kuomet iš seminarų išsinešu ne tik informaciją ar metodinę medžiagą, o ir būdą. Komunikavimo su žmonių grupe būdą. Taigi, ir šį kartą teko patirti kiek svarbus yra dėstytojo/mokytojo medžiagos pateikimas.

Nuskambėti gali visai įprastai, tačiau, ko gero, ne vienas medžiagą auditorijai pristatantis žmogus patiria, jog pasakodamas asmenines patirtis, suasmenintas situacijas, žymiai smarkiau įtraukia jo klausančius žmones, o mokytojo atveju – vaikus. Tad ir šio seminaro metu turėjome galimybę dar kartą tai įsisąmoninti.

Taip pat svarbu, kad komunikuodamas su žmonių grupe tam tikra tema, dėstantysis būtų dalyko ekspertu ir būtų atviras galimybėms situacijai krypti nenumatyta linkme. Tai ne tik padeda tvirtai pristatyti temą, bet ir be įtampos joje „nardyti“, prisitaikyti, kelti ir atsakyti klausimus, improvizuoti, o ko nors nežinant – pripažinti. Nes tuomet atsiveria erdvė sužinoti. Kitais žodžiais tariant – ekspertas irgi žmogus. Kaip ir mokytojas. O nebijantis klysti ar ko nors nežinoti mokytojas ir turi būti būtent tas, kuris ruošia vaikus gyvenimui (t.y. ne tik tas, kuris moko dalyko).

Dar vienu seminaro kabliuku tapo tai, jog susidūrėme su nauja tiesa. Informacija, kurią manėme žinantys kaip „Tėve mūsų“, staiga pasidarė neįprastai nepatogia – pavyzdžiui, sužinojome, jog kvintų ratas jau buvo žinomas Senovės Kinijoje ir tik vėliau tapo vienu iš Europos muzikos teorijos pagrindų. Taigi, iš čia turėtų rastis dar vienas mokytojo bruožas – abejoti. Nes abejoti, kaip ir klysti, beje, yra įdomu.

Na o pabaigai taip pat norėčiau užbaigti cicata iš seminaro, kuria dr. Eirimas Velička pasidalino, kalbėdamas apie Kinijos muzikinę kultūrą. „Gera muzika garantuoja valstybės gerovę“. Tad šiame taške norėčiau užduoti retorinį klausimą – o kas gali užtikrinti geros muzikos skambėjimą valstybėje?..

 

 

Nemokamos natos ir autorių teisės – kur yra moralinė riba tarp vagystės ir dalinimosi?

nemokamos natos

Jutta Kuss (gettyimages.com)

Manęs mokiniai dažnai klausia kaip yra su autorių teisėmis, kuomet pamokose naudoju natas iš interneto ar muzikos įrašus iš YouTube. Pastaruoju atveju nuo savęs atsakomybę nusimetu, tikėdamasi, kad šiuo klausimu pasirūpina žmonės, kurie tuos įrašus talpina. Tačiau išties suklumpu atsakydama apie natas, nors įstatymiškai ir turiu teisę jomis naudotis mokymo tikslais.

Prisipažinsiu, nepaisant žodinių susitarimų, oficialiai autoriaus leidimo naudoti jo kūrinio natas prašiau tik kartą – pačioje savo darbo pradžioje. Rašiau laišką, laukiau atsakymo ir, jam sutikus ne tik duoti naudotis savo natomis, bet ir jas pritaikyti, kibau į darbus. Šiuo atveju man prireikė pastangų parašyti laišką ne lietuvių kalba, laiko sulaukti atsakymo ir laiko+pastangų pakeisti kūrinį taip, kad jį galėtų atlikti tuo metu mano mokoma mokinių grupė. Jei viso to nebūčiau padariusi, būčiau daug sutaupiusi.

Kiekvienam kūrėjui smagu, kuomet jo kūrinys tampa gerai žinomu ir žmonės nori juo naudotis. Juk toks ir yra kūrinio tikslas. Tačiau čia svarbus klausimas „kaip“ tai daroma. Dabar kalbu apie natomis užrašytus muzikos kūrinius arba jų garso įrašus/fonogramas.

Kuomet vaikams perkame matematikos pratybas, net nesusimąstome apie tai, jog galėtume tiesiog ateiti į knygyną ir tas pratybas išsinešti, nes tai svarbu mūsų vaiko ugdymui. Tačiau kuomet įsigyjame natų rinkinį, nepagalvodami prišviečiame tiek kopijų, kad jų užtektų visiems vaikams. Gerai, jei tai individuali kokio nors instrumento pamoka. Bet jei tai, pavyzdžiui, choras?… Suprantama, tiek vienu, tiek kitu atveju, mes sukuriame vieną vienintelį „produktą“, nesvarbu kiek žmonių tame dalyvauja. Gal dėl to, bent jau Lietuvoje, niekas ir nesikabinėja. Nors, ko gero, yra ir kitų priežasčių. Tačiau ar bandėte įsigyti vieno kūrinio natas elektroniniuose knygynuose? Jei pabandytumėte, ko gero susidurtumėte, kad už tam tikrą kopijų skaičių turite susimokėti ir tam tikrą sumą. O tai didžiulė problema kai kalbame apie finansus paprastoje Lietuvos mokykloje.

Autorių teisių tema Lietuvoje kol kas judinama labai iš lėto. Jei būtų pradėti tyrimai visais autorių teisių pažeidimų atvejais, ko gero neužtektų ir pusės šalyje gyvenančių žmonių pajėgų jiems ištirti. Tačiau, kuomet kalbu apie muzikos kūrinių natų dalinimąsi internete mokymo tikslais, jaučiu, jog stokojama paprasto kolegiško supratingumo. Nes skubos reikalas yra viena – kam nenutinka, kai staiga prireikia kokių nors natų, kurias kažkur užkišai per tą patį skubėjimą (šiuo atveju neteisinu mažesnio nusižengimo). Bet man graudu matyti, jog yra dalinamasi ištisais rinkiniais, prie kurių jų autoriams teko sėdėti daugybę naktų, mėnesių ar metų. Ir, nors daugelis kūrėjo darbą pavadintų malonumu (matyt tuo ir ypatinga ši profesija), bet mes negalime lygioje vietoje apiplėšinėti savo kolegų.

Suprantama, sąvokos gali išsikreipti, priklausomai nuo veiksmų poveikio. Šitaip dažnai nutinka. Pavyzdžiui, kas yra labiau vagis – tas, kuris nuvarė jūsų automobilį, ar tas, kuris neatsiklausęs „pasiskolino“ lašelį pieno kavai iš jūsų skyrelio darbovietės šaldytuve? Galima sakyti, kad skriauda skriaudai nelygi. Bet veiksmas (turiu omenyje vidinę intenciją) abiem atvejais yra tas pats.

Aš pati savyje atrandu tą visko, kas nemokama, vartotoją. Jis įaugęs dar nuo vaikystės. Nes buvo striuka su natomis ar su bet kokia kita įdomesne informacija. Todėl naudojomės tuo, ką turime – švietėme, perrašinėjome, dalinomės. Ir taškas.

– Bet daug kas pasikeitė –

Prisimenu, kad įvairių konkursų metu mokykloje „atsidarydavo“ mažas natų knygynėlis – kažkas kažko iš kažkur užveždavo ir perparduodavo. Tas natas prisimenu iki šiol, su įvairiomis smulkmenomis, pradedant šriftu, baigiant kompozitorių pavardėmis. Nes pirkau už savo pietums skirtus pinigus, nes ilgai rinkausi ir svarsčiau kurios mane domina labiau, kurias naudosiu, o kurių galbūt tik viršelis gražus.

Ir naudojau. Ir jų vertė mano pirštuose išlikusi iki šiol. Nes rinkausi ne dėl to, jog nemokama, o dėl to, jog buvo įdomu ir atliepė mano poreikius.

Kuomet įsigyjame natas ir jas naudojame, manau, kiekvienas autorius yra laimingas, girdėdamas atliekamą kūrinį ir žinodamas, kad jo darbas nenuėjo veltui. Tačiau čia svarbu suprasti, kad už kiekvieną darbą turi būti atlyginta.

Ko gero dažnam yra tekę patirti koks malonus dalinimosi jausmas. Nes kai žmogus dalinasi, jis tai daro vedinas kažkokių jam svarbių tikslų ar idėjų – galbūt jis tikisi, kad šis veiksmas sukurs kažkokią pridėtinę, skaičiais sąskaitoje nepamatuojamą vertę. O kaip yra dalintis per prievartą?

Pavyzdžiui, jei gamintumėte vakarienę savo šeimai, bet staiga pro duris įgriūtų kaimynai ir neklausę išsineštų pusę to, ką pagaminote, nes, pasirodo, jų vaikai alkani. Juk tokiu atveju nesijaustumėte smagiai. Visų pirma dėl to, kad veiksmas iš kaimynų pusės būtų buvęs netikėtas, antra, jūs planavote ne tik pavalgyti, bet ir praleisti laiką su šeima, įdėjote daug pastangų ir trečia, net jei jūsų vaikai mažiau alkani nei kaimynų, jie vis vien turi pavalgyti. Na, nes toks yra žmogaus pirminis poreikis ir nieko čia su tuo nepadarysi.

Gali būti, kad būdamas labai supratingu žmogumi, nesusimąstydamas apie tai, kas įvyko, savo šeimai pagamintumėte dar vieną vakarienę. Bet jei kaimynai jūsų namuose imtų lankytis kiekvieną trečiadienį, ko gero ilgainiui prastai pasijustumėte ir imtumėte pykti. O pyktumėte galbūt ne dėl to, jog jums gaila maisto produktų ar savo laiko. Pyktumėte, nes jūsų darbas būtų ne vertinamas, o priimamas kaip savaime suprantamas ir gal net privalomas, nors su niekuo apie tai nesitarėte.

Taigi, nemokamai naudojantis natomis ar jomis dalinantis, visų pirma reikėtų įsitikinti kam jos buvo skirtos. Galbūt ir galima naudotis kūriniu kaip mokymo priemone. Ypač jei nedarote begalės kopijų ir nesidalinate jomis su begale žmonių (net jei jums atrodo, jog tai paranku autoriui ir galimiems jo sekėjams). Bet jei tos natos yra sukurtos kaip METODINĖ PRIEMONĖ t.y. žmogus specialiai skyrė laiką, galvojo, ką ir kodėl reikia daryti vienu ar kitu atveju, ko yra siekiama tomis natomis (ar kas tai bebūtų), tai jis, ko gero, ne vien geranoriškai dalinasi, bet ir tikisi už tai kažkokio atlygio. Nes dirbo. Dirbo tam, kad kitiems būtų lengviau dirbti. Todėl prieš naudojantis visgi reikėtų pasitikrinti ar autoriai sutinka, kad jų darbai būtų naudojami nemokamai ar dalinami į kairę ir dešinę.

Šia tema galima ir reikia kalbėti daug. Ir galimas daiktas, kad kažkurioje vietoje klystu. Tačiau, kad ir kaip viskas sunkiai pamatuojama, pagal Lietuvos Respublikos Autorių teisų ir gretutinių teisų įstatymo 22 straipsnį (pakeitimas 2003 kovo 5 d.) turėtumėme žinoti, kad:

  1. Be kūrinio autoriaus ar kito šio kūrinio autorių teisių subjekto leidimo ir be autorinio atlyginimo, tačiau nurodant, jei tai įmanoma, naudojamą šaltinį ir autoriaus vardą, leidžiama:

1) kaip pavyzdį mokymo ir mokslinių tyrimų tikslais atgaminti nedidelius išleistus kūrinius ar trumpą išleisto kūrinio ištrauką rašytiniu, garso ar vaizdo pavidalu tiek, kiek tai susiję su mokymo programomis ir neviršija mokymui ar moksliniam tyrimui reikalingo masto;

2) atgaminti nekomerciniais švietimo, mokymo ar mokslinių tyrimų tikslais teisėtai išleistus kūrinius žmonėms, turintiems klausos ar regos negalią, skirtu būdu tokiu mastu, kiek pateisina ši negalia, išskyrus kūrinius, kurie specialiai buvo sukurti šiam tikslui;

3) naudoti kūrinius, esančius viešosiose bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais juos viešai paskelbiant ar padarant viešai prieinamus kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose, jeigu autoriai ar kiti tų kūrinių autorių teisių subjektai nėra uždraudę tokio kūrinių panaudojimo.

  1. Nustatant, ar kūrinys buvo panaudotas nekomerciniais tikslais, turi būti atsižvelgiama į naudojimo paskirtį. Kūrinio naudotojo teisinė forma, organizacinė struktūra ir finansavimo būdas šiuo atveju nėra lemiami veiksniai.

 

 

 

7-8 klasių projektas – mergaitės ir berniuko kambarys

Odensės Rudolfo Štainerio mokykla

Odensės Rudolfo Štainerio mokykla

Šį pavasarį nuskilo galimybė stebėti pamokas Odensės (Danija) Rudolfo Štainerio mokykloje. Nepaisaint liūčių, kai Lietuvoje kepino gegužės pradžios karščiai, patirtys buvo itin vertingos. Pamokų stebėjimą vertinu ne vien už tai, kad pamokose gali prisigaudyti įvairių mokymo metodų, bet ir už tai, kad stebėdamas kito žmogaus darbą, vaikus, gali vietoje kurti, perkurti, planuoti kaip darysi pati.

Į Odensę patraukė todėl, kad šioje mokykloje labai stipriai išvystyta muzikinio ugdymo pusė. Čia vyresniosios klasės turi po 5 muzikos pamokas per savaitę + 12 minučių individualaus darbo su instrumento mokytoju. Nuo penktos klasės mokiniai renkasi instrumentą, kuriuo nori groti ir vyresniosiose klasėse susijungia į gana sudėtingus kūrinius atliekantį simfoninį orkestrą. Yra ir 8-12 klasių choras, kiekvienais metais koncertuojantis vis kitose kaimyninėse šalyse. Vaikai atrodo laimingi ir patenkinti tuo, ką daro. Tačiau šį sykį, visgi, ne apie tai.

Šioje stebėjimo praktikoje mane sužavėjo 7-8 klasių projektas, pasirodęs labai visapusišku ir naudingu – kas antrus metus, Odensės Rudolfo Štainerio mokykloje vykdomas savaitės trukmės projektas, kuriame 7-8 klasių mokiniai kuria mergaitės ir berniuko kambarį. Pagrindiniai projekto tikslai yra:

  • Antrinis medžiagų panaudojimas
  • Socialinių įgūdžių formavimas
  • Savarankiško darbo įgūdžių stiprinimas
  • Laiko planavimo įgūdžių gerinimas

Visą savaitę 7-8 klasių mokiniai, kartu su mokytojais, skiria visų pamokų laiką konkrečiai šiam projektui. Jo metu nevyksta kitos pamokos. O projekto eiga atrodo šitaip:

Pirmadienis

Klasių mokytojai paruošia medžiagą apie antrinį medžiagų panaudojimą, pritaiko jį projektui, papasakoja, parodo pavyzdžių.

Vėliau mokiniai pasiskirsto komandomis – 7 klasės mergaitė su 8 klasės mergaite ir 7 klasės berniukas su 8 klasės berniuku. Dažnai, kaip sakė danų mokytojai, mokiniai patys sau pasirenka poras, tačiau, jei kyla sunkumų, poras paskiria mokytojai.

Projekte dalyvaujančių vaikų pasiskirstymas

Projekte dalyvaujančių vaikų pasiskirstymas

Šiais metais susiklostė situacija, kuomet abiejose klasėse buvo po 24 vaikus, o bendrai – lyginis mergaičių ir berniukų skaičius. Todėl komandos lengvai pasidalino. Kitais atvejais sudaromos 3-jų vaikų grupės ar grupė iš dviejų vaikų – mergaitės ir berniuko, kurie nusprendžia kokios veiklos imsis (orientuosis į mergaitės arba berniuko kambario atributų kūrimą).

Tą patį pirmadienį vaikai traukia burtus – skrybėlėje paruoštos vienodos užduotys mergaičių ir berniukų grupėms. Jų šiemet buvo po 12. Štai kaip jos atrodo:

  • Sumeistrauti berniuko/mergaitės kambariui skirtą lovą ir pasiūti/dekoruoti patalynę;
  • Pasiūti drabužius;
  • Sumeistrauti stalą ir kėdę;
  • Sukurti juvelyrikos dirbinių, aksesuarų;
  • Pasiūti (dekoruoti) batus;
  • Sumeistrauti knygų lentyną;
  • Sukurti sienų puošybos atributus (veidrodžiai, lentynėlės, paveikslai ir pan.);
  • Sugalvoti apšvietimą;
  • Pasiūti/dekoruoti pagalves, apklotus;
  • Sumeistrauti/dekoruoti drabužių kabyklą ir pakabas;
  • Sukurti interjero puošybos atributus (žvakidės, vazos ir pan.);
  • Darbo stalo aksesuarai.

Vaikai turi galimybę apsikeisti užduotimis, jei kuriai grupei labai „nelimpa“ išsitrauktas darbas. Tuomet visos grupės tarpusavyje aptaria idėjas ir jomis pasidalina su visais projekto dalyviais. Pasidalinimo tikslas – išsiaiškinti kokių medžiagų vaikams reikia ir kas iš kitų projekto dalyvių gali pasidalinti nebenaudojamais daiktais.

Antradienis, trečiadienis, ketvirtadienis

Antradienį visi vaikai suguža į mokyklą jau su medžiagomis sau ir draugams. Prasideda darbas. Pasidalinsiu keletu darbų nuotraukų. Veiksmas vyksta ketvirtadienį.

Lova iš palečių. Karkasas.

Lova iš palečių. Karkasas.

Dviejų mergaičių projektas. Viena iš jų ėmėsi gaminti lovos karkasą. Kita – dekoruoti patalynę. Paletes mergaitėms parūpino bendramokslės tėtis ir jau antradienį jos buvo atvežtos į mokyklą. Smagu, kad tėvai šitaip įsitraukia, net ir ne dėl savo vaikų.

Patalynės dekoravimas

Patalynės dekoravimas

Dėvėtų drabužių parduotuvėje pirkta nerta liemenė išardoma, jos dalimis dekoruojama patalynė.

Apšvietimas. Berniukų komanda.

Apšvietimas. Berniukų komanda.

Apšvietimas. Mergaičių komanda.

Apšvietimas. Mergaičių komanda.

Knygų lentyna iš senos riedlentės

Knygų lentyna iš senos riedlentės

Sienų apipavidalinimas

Sienų apipavidalinimas

Auskarai iš kamščių

Auskarai iš kamščių

Dėžutė susidėti kepurėms

Dėžutė susidėti kepurėms

Kėdė iš palečių

Kėdė iš palečių

Pagalvės dekoravimas. Procese.

Pagalvės dekoravimas. Procese.

Sienų puošybos elementai

Sienų puošybos elementai

Palaidinė ir dekoruota pakaba

Palaidinė ir dekoruota pakaba

Žvakidė

Žvakidė

Kaip matoma iš nuotraukų, mokinių kuriami daiktai nėra pernelyg išbaigti, tačiau juos kuriant panaudojamos kūrybinės galios, atrandami netikėti sprendimai. Na o ir projekto tikslas nėra tobulo objekto kūrimas.

Kadangi projektas vyksta kas antrus metus, jame viena klasė sudalyvauja tik vieną kartą, todėl darbas nesidubliuoja. O antrais metais organizuojama politinių debatų imitacija su iškeliamomis kandidatūromis, plakatais ir viskuo, kas gali būti į tai panašu.

Penktadienis

Nors atrodo, kad trys dienos darbui – laiko nedaug. Tačiau nustatytas laikas vaikus mobilizuoja ir jie sugeba greitai sukurti daugybę daiktų, o tuo pačiu ir kurti santykius su kitos klasės mokiniais. Taigi, penktadienį, viena iš klasių perskiriama siena, kurios vienoje pusėje įsikuria mergaitės, o kitoje – berniuko kambariai. 12:00, per ilgąją pertrauką, visi mokyklos mokiniai gali užsukti pasižiūrėti rezultatų. Tuo tarpu jų kūrėjai, pasakoja lankytojams su kokiais iššūkiais susidūrė, kokias medžiagas naudojo ir, svarbiausia – kur padės sukurtus objektus. Pastarasis punktas, manrods, labai svarbus, siekiant neužkrauti mokyklos. Be to, turint aiškų įsivaizdavimą, kur ir kaip vėliau bus panaudojamas daiktas, yra aišku į kokią erdvę orientuotis. Nuo to priklauso daiktų gabaritai, spalvos, medžiagos. Tačiau, pasak danų mokytojų, su daiktų realizavimu beveik nebūna problemų, nes savo pagamintus daiktus vaikai mielai priglaudžia savo pačių kambariuose.

Deja, projekto pristatymo dieną teko išvažiuoti, todėl galutinio rezultato nepamačiau. Nepaisant to, pagrindinis dalykas, kurį teko pastebėti – mokinių užsidegimas ir noras būti mokykloje, kurti, bendrauti ir bendradarbiauti. Labai norėčiau ir savo mokykloje išbandyti kažką panašaus.

 

 

Koja kojon su Jonu Švedu arba Degančios ausys

Jonas Švedas

Jonas Švedas (nuotr. 7md.lt)

Inspiracija po straipsio „Muzikalinio auklėjimo klausimas“, Jonas Švedas, Muzikos barai, 1938 m., Nr. 10

Šiame straipsnyje Jonas Švedas 1938-aisiais rašo apie muzikos mokymo aktualijas. Ir iš tiesų, nedaug kas pasikeitę. Vartotojiškumas, kurį J. Švedas mini netiesiogiai, dabar klesti ir plinta kaip maras.

Klasėje ar vadovaudama mokyklos chorui stebiu tendenciją, jog vaikams mokytojas turi būti cirko artistu, kuris palinksmins, su kuriuo vaikai gerai praleis laiką. Ir, tiesą sakant, nežinau ar tai yra blogai. Nes vartotojiškumas jau pats savaime veda prie poreikio turėti galimybę atsipūsti, „pasiterapinti“. Klausimas tik, kiek tai sveika pačiam mokytojui ir kaipgi su jo kompetencijomis…

Mane visuomet atstumdavo žodis terapija. Gal dėl trumparegiškumo, gal dėl stereotipų. Tačiau penktus metus dirbdama mokykloje pastebiu, kad vaikams išties jos reikia, nes gyvenimo ritmas darosi vis labiau intensyvus, nebėra laiko sustoti, pabūti „čia ir dabar“. Tad kyla klausimas ar muzikos pamokos bendrojo lavinimo mokykloje neturėtų keisti krypties. O gal tai vyksta savaime?

Ši mintis verčia susidurti su dilema, kuomet nežinau ar visa mano, nors ir nedidelė akademinė patirtis yra reikalinga šiam darbui. Kita vertus, tuometinio Pedagoginio universiteto magistre, klausant doc. dr. Emilijos Sakadolskienės paskaitų, prisimenu, užkliuvo viena mintis – mokytojas, visų pirma, turi būti geras savo dalyko žinovas. Ir iš tiesų pritariu. Vyresnio amžiaus vaikams labai svarbu, kad mokytojas dalykininkas gerai išmanytų tai, ką dėsto. Kaip tai daryti, jau kitas klausimas. Na o kalbant apie mažuosius, ko gero, taip pat svarbus dalyko išmanymas. Tačiau čia jau reikia mokėti nusileisti iš aukštumų, į kurias muzikantas (atlikėjas), iki pedagoginio darbo lipa sunkiai, daug metų, įdėdamas daug jėgų nuo pat mažumės. Todėl toks nusileidimas dažnai gali būti skausmingas.

Skausmingo nusileidimo rizika yra ir dirbant su vyresnio amžiaus mokiniais. Ir čia, turbūt, yra svarbu neužsiliūliuoti savo paties troškimuose žinoti kuo daugiau, daryti kuo geriau ir, svarbiausia, žinoti kaip yra geriausia. Nusileidimas žemyn, perlipimas per savo ego ir nereikalavimas daugiau, nei mokiniai gali bendrojo lavinimo mokykloje, mano galva, yra svarbus. Kad ir kaip tai skausminga savo dalyką aukštinančiam mokytojui.

Straipsnyje Jonas Švedas rašo: „Muzikinis auklėjimas yra žymiai sudėtingesnis dalykas, negu muzikos teorijos ir solfedžiavimo mokymas. Jo pagrindan bene tikslingiausia būtų dėti mo kinio sąmoningumo ugdymą. Kiekvienas mokytojas turėtų surasti būdus, kaip kiekvieną aiškinamą dalyką įprasminti, kad mokinys muzikos ir dainavimo mokytųsi ne vien dėl to, kad mokytojas jį spaudžia, kad pataisa ar antriems metams toje pačioje klasėje palikimas graso, o dėl to, kad išsilavinimas muzikos ir dainavimo dalykuose kelia mūsų tautos kultūrinį lygį, tuo pačiu padėdamas mūsų tautai atsiekti didžiuosius uždavinius. “. Mintis aktuali ir šiandienai, ir, kiek raminanti, nes, pasirodo, ne man vienai, kad ir po aštuoniasdešimties, kyla problemų. Tad dalykinio kontakto su mokiniais paieška mokytojo darbe neišvengiama ir nuolatinė.

Kaip rašo straipsnio autorius, skonio formavimas svarbus, norint muzikos pedagogikoje pasukti kita linkme, nei einama iki „šiol“. Šioje vietoje vėl norisi kalbėti apie vartotojiškumą, kurį dabar mokyklose dažniausiai ir formuoja ne kas kitas, o mokytojai. Fonograma, neabsoliutinant – bene vienintelis būdas išprašyti vaikus kažkiek, kažką ir kažkaip pamuzikuoti. Ir visa tai prasideda jau darželiuose. Tad ką galima kalbėti apie vaiko sudominimą muzikavimu, kai viskas jau padaryta už jį ir jam belieka atmėgdžioti parazitines dainas iš televizoriaus. Tad gal visgi galėtumėme pasukti ta kita linkme?

Darbo, žinoma, reikėtų įdėti daug. Tikiu, kad Lietuvoje yra daugybė puikių mokytojų, iki kurių man alkūnėmis irtis. Tačiau ir savo kailiu tenka patirti, jog estetika ir grožis muzikoje vaikams gali būti artimi ir inspiruoti.

Prisimenu, besimokant M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje, man būdavo be galo sunku įsiminti klausomus kūrinius muzikos literatūros pamokose. Čia, ko gero, trukdė asmeninės savybės. Tad ir savo mokiniams pirmaisiais metais vengiau daryti muzikinių temų diktantus. Tiesą sakant, ir mintis nekilo. Bet kažkurį kartą, rungiantis su neišmanymu muzikos pedagogikoje, vienos klasės auklėtoja priėjo ir pasiūlė išbandyti. Taigi, tęsiu iki šiol.

Iš pradžių raukydamiesi, po kurio laiko mokiniai ima pažinti kūrinius ir nuo to, jog kažką žino, prisimena, džiaugsmas jų veiduose akivaizdus. O dažnai, jau paties muzikinio diktanto metu, nuostabu stebėti jų mąslius mąslius, protingus protingus ir jausmo perpildytus veidus, pvz., klausant J. S. Bach Čakoną iš Partitos smuikui d-moll, Nr. 2.

Kalbant apie mokinių muzikinio skonio lavinimą, paskutiniu metu vis aiškesne tampa mintis, jog muzikos istorijos pamokos įmanomos tik per muzikos klausymą, t.y. prie informacijos apie kompozitorių ar epochą prieinant iš kitos pusės, nei buvau pratusi besimokydama pati. Taigi, estetinis pasitenkinimas, priklausomai nuo to, kiek yra įmanomas konkrečiose situacijose konkretiems mokiniams, labai padeda „išeiti programą“. Nes kitaip, neretai susvyruoju ties savo pasakojimų prasmingumu, Dėl įvairių priežasčių.

Informacijos aplink tiek daug, kad pati savaime ji tampa tarsi beprasme. Nors, ko gero, tokia visuomet ir buvo. Istorijoje ir šiaip nesijaučiu tvirtai, tad, galimas dalykas, mano pasakojimai ne tiek laisvi, kad prie to dar galėčiau žongliruoti mokinių rašikliais ir traukti triušius iš jų kuprinių. Todėl renkuosi lengvesnį kelią, kuris akivaizdžiai pasitvirtina. O gal, kaip dažnai sakoma, mokinys užsidega nuo degančio mokytojo. Tad žibalą pirmiausiai pilu į ausis ir tik po to į smegenis. Mano pamokose pasiteisina. Rekomenduoju.

Ear on Fire

Ear on Fire, Dana Schutz (nuotr. wikiart.org)

Pasaka balta – NATOS

Dalinuosi kažkada savo parašyta kalėdine dainele mažiesiems. Ir, nors su jais esu dirbusi labai nedaug, praeitų metų Kalėdas pasitikome dainuodami (mok. J. Sarapinienė). Iš pradžių šiek tiek baiminausi, kad teksto vaikams bus per daug, tačiau jau antrosios pamokos metu jie pyškino žodžius atmintinai. Taigi, daina tikrai įkandama ir pirmai klasei.

Šią dainą taip pat esu išbandžiusi ir su suaugusiaisiais mėgėjų chore – melodija gana paprasta, tačiau dera su žodžiais, taigi ne aklai kartojasi. Klavišinių pritarimui reikia porą kartų prisėsti. Galima panaudoti ir kokį trikampį ar varpelį norimose vietose. Žodžiu, laisvė interpretacijai.

Tempas dainoje nenurodytas kaip ir dinamika. Rekomenduočiau dainuoti negreitai, o dinamika dėliojasi labai natūraliai, pagal muzikos tėkmę.

Pasaka balta Natos

1 psl.

Pasaka balta Natos

2 psl.

Pasaka balta Natos

3 psl.

Pasaka balta Natos

4 psl.

 

 

 

Ko jie klauso ir ką jie girdi? Apie Teletabius, kalnus ir debesis

senovinis skaičiuotuvas

Senovinis skaičiuotuvas (nuotr. ru.freepik.com)

Sakoma, kad iki Naujųjų metų (o dar geriau iki Kalėdų) reikia atlikti visus nebaigtus darbus. Tačiau aš vis dar skolinga 2015-iesiems, kadangi užduoties neatlikau ir į juos žengiau jau įsiskolinusi. Metas grąžinti.

Praeitų mokslo metų pirmajame pusmetyje su aštuntokais mokėmės muzikos kalbos elementų reikšmes, bandėme juos atskirti klausydamiesi muzikos. Ir nors daugeliui visa tai buvo nauja, struktūruota medžiaga jiems visai patiko (apie tai rašau įraše „Muzikos kalba – dar viena kalba, kuria galime susikalbėti“).

Tačiau tam, kad vaikai nesijaustų lyg įšokę į verdančio aliejaus puodą, pradžiai daviau jiems paprastesnę užduotį.

Kai kurie vaikai, net ir būdami mokykloje, bando užsikimšti ausis ausinėmis ir pasislėpti nuo aplinkinio vyksmo, jau nekalbant apie miesto gatvių Teletabius su milžiniškomis įvairių spalvų ausinėmis (jokiu būdu nesityčioju, ir pati savo biografijoje atrasčiau sociofobiją liudijančių faktų). Tačiau žiūrint į juos man vis kyla klausimas „o ką jie girdi?“. Kad klauso tai faktas, bet ar gilinasi į ką nors kas yra toje muzikoje (na, išskyrus žodžius, žinoma, nors kai kurie negirdi ir jų).

Taigi, pradžiai atlikau trumpą mokinių apklausą laisva forma (raštu), kurioje buvo klausiama kas jų klausomoje muzikoje jiems svarbiausia. Didžioji dalis atsakymų buvo: žodžiai, muzika, balsas bei niekas nesvarbu :). Pastarasis atsakymas kartojosi 3 kartus (2 berniukai ir 1 mergaitė), taigi nusiteikimas darbui labai jau akivaizdus :).

Tačiau kiti atsakymai parodė, kad vaikai nelabai žino kaip rasti tinkamų žodžių apibūdinimams, o gal ir apskritai pirmą kartą apie tai pagalvojo. Tad pamokoje trumpai pakalbėjome apie tai, jog muzika susideda iš daugybės elementų, taip pat svarbūs atlikėjai, tekstų prasmė. Tačiau kuomet susidūrėme su klausimu „o kaip dėl muzikos kurioje nėra teksto?“, vaikai pradėjo kalbėti apie instrumentus ir besivystančios melodijos svarbą. Štai šito momento aš ir laukiau.

music is how we decorate time

Menas (dailė) – tai yra tai, kaip mes dekoruojame erdvę; Muzika yra tai, kaip mes dekoruojame laiką (nuotr. outstandingpicsgallery.com)

Daugelis vaikų iki tol nebuvo pagalvoję, jog melodija yra judėjimas. Taigi, nusprendėme.. nors, kad neskambėčiau kaip supermamytė, teisingiau bus sakyti nusprendžiau aš, o padarė jie melodijos diagramą. T.y. nustačiau muzikinės atkarpos trukmę, o jie, orientuodamiesi pagal laikrodį ir melodijos eigą, piešė melodijos arba soluojančio instrumento diagramą pagal aukštį ir intensyvumą. Temos buvo kartojamos keletą kartų. O diagramos paruoštukas atrodytų maždaug taip, tačiau vaikai nesunkiai gali ir nusipiešti:

Diagramos lentelė Muzikos kalbos pamokai

Diagramos lentelė Muzikos kalbos pamokai

Na o vėliau sutarėme, kad diagramoje vaikai nupieš ir akompanuojančius instrumentus. Tad netikėtai vaikų diagramose atsirado KALNAI IR DEBESYS – jie patys juos taip pavadino ir džiaugėsi savo rezultatais.

Patiko ir man, tad su jų sutikimu pateikiu keletą pavyzdžių:

Muzikine diagrama nr 1Muzikine diagrama nr 2 Muzikine diagrama nr 3 Muzikine diagrama nr 4

P.S. Tik jokiu būdu vaikams nesakykite, jog turi gautis kažkas panašaus į kalnus ir debesis. Vaikams patinka jaustis originaliais, tad tegul jie atranda tuos kalnus ir debesis, o galgi atras ir ką nors visai kito.

P.P.S. Šiame įraše esančią informaciją ir paruoštuką galite laisvai naudoti savo pamokose, tad galite būti ramūs dėl savo karminių skolų :).